Liūdna istorija apie vienatvę ir madą

Pirma išgirdusi apie filmą „Her“, pamaniau, kad arba aš, arba pasaulis jau visiškai išsikraustė iš proto. Tačiau visgi nusprendus jį pažiūrėti, mane tarytum nušvietė...

Kokią gi skaudžią naštą neša šis filmas! Kaip gi tobulai ji visa savo esybe atskleidžia didžiausią šiuolaikinio ir ateities žmogaus problemą!

Jau nieko nebestebina visokių išmaniųjų prietaisų nualintos akys ir prie ekrano lipte prilipęs veidas.

Mes įsivaizduojame idealią realybę, įsivaizduojame tobulus žmones, gyvename vaizdais, kažkada matytais filmuose, kruopščiai sulipdytais iš įvairiausių epizodų. Mes imame šnekėtis su ta neegzistuojančia būtybe, kuri visad supranta, kuri viską padaro, kuriai viskas paprasta.

Įsijautus jau nebeatrodo keista kalbėtis su pačiu savimi ir šypsotis orui. Gyvenimas tampa virtualus, skirtumas tik tas, jog tenka kas dieną visur vilktis su savimi savo kūną ir valgyti.

Mes bijome būti vieni, nes vienatvė verčia mąstyti. Ta vienatvės permirkusi tyla yra kaip intragarsas, žudantis nė pačiam nežinant, kad netrukus tiesiog išsisklaidysi. Vienatvė skatina mąstyti, klausti savęs, galbūt kas aš esu, ir kodėl esu. Ir kodėl esu vienas. Bet mums priimtiniau bėgti nuo savęs. Nuo minčių. Nuo atsakomybės. Nuo skausmo.

Todėl vienatvė yra nebemadinga. Visi tarytum būriuojasi glaistydami žaizdas ir lopydami plyšiukus.

 Žmonės bijo neišvengiamybės. Bijo mirties. Bijo atsakomybės naštos. Bet ir bijo gyventi. Bijo pačios baimės.

O tikroji tiesa juk čia pat.

Mes esame vieniši. Velniškai vieniši, apsikarstę naujausiomis technologijomis, bijome tai pripažinti. Bijome, kad leidus smegenims atsipalaiduoti, toji mintis sušmėžuos, sugriaudama visas ilgai ir kruopščiai kurtas iliuzijas.

Laiškas 2014 metams arba "Kodėlčiukas"

Kokie buvo šie metai?

Kokia aš buvau šiemet?

Kokie buvo šie metai man? Kokia aš buvau jiems?

Kiek kartų džiaugiausi jais? Kiek kartų juos keikiau?

Kiek kartų dėkojau dangui už tai, kad davė man dar metus? Kad numatė man dar (daugybę?) metų?

Ar buvau sąžininga pati sau? Ar buvau sąžininga su kitais?

Ar buvau tokiu žmogumi, kokiu siekiu būti? Ar buvau geresnė negu pernai? Ar padariau bent vieną gerą darbą?

Kiek kartų nusišypsojau praeiviui? Kiek kartų mintyse iškeikiau praeivį?

Ar spėjau padaryti dalykus, kuriuos būtinai norėjau padaryti?

Kiek kartų nusispjoviau į savo principus ir padariau taip, kaip patogiau?

Kiek kartų paaukojau? Kiek kartų atleidau? Ar pasakiau „atsiprašau“, kai to reikėjo? Keik kartų pasakiau, kad myliu? Kiek kartų nuslėpiau jausmus?

Kada paskutinį kartą grožėjausi žvaigždėtu dangum? Kiek beprasmių ryšių nutraukiau? Kiek kitų žmonių norų išpildžiau?

Kiek kartų abejingai praėjau pro alkaną benamį? Ar susipažinau su savo kaimynais? Ar ne per dažnai teisiau? Ar ne per dažnai bambėjau? Ar ne per mažai dėkojau?

Kiek nuostabių smulkmenų praleidau pro akis? Keliems žmonėms užtrenkiau duris į savo gyvenimą? Kiek kartų per savaitę tiesiog mėgavausi akimirka?

Kiek šių metų išgyvenau? Kiek šių metų iššvaisčiau? Kiek paleidau vėjais?

Keik šių metų galėjau išnaudoti geriau? Kiek iš šito laiko galėčiau padovanoti kitiems?

Kiek pasikeisiu ateinančiais metais? Kiek pakeisiu?

Kiek išgyvensiu? Keik iššvaistysiu?..

Likimo ironija arba du-keturiolikti užskaityti

Prisimenu, kaip šių metų pradžioje svajojau, kad jie kuo greičiau pasibaigtų. Iš visos širdies jų nekenčiau ir nenorėjau. Kiekviename žingsnyje girdėjau „NE“, ir niekaip nemokėjau užpildyti tuštumos, kuri, iš tikrųjų, buvo niekas kita kaip eilinė klaida.

Feb 24 Dievas visada veda sunkesniais keliais, nes kiekvienas jų turi savo svarbią reikšmę. Tačiau šiemet tiems sunkiems keliams nėra pabaigos: sužeidė mano širdį, negavau trokštamo darbo, bute nuolat genda santechnika ir trinka elektra, atitolo žmonės, kuriais maniau galinti pasitikėti, net italų kalbos kursų negavau. Visada stengdavausi, bet dabar neina rasti atsakymų į klausimą „Kodėl?“, „Kam visa tai?“. Siaubingi išgyvenimai raižo mintis ir kūną. Du sunkiausi mėnesiai mano gyvenime.

Retsykiais gyvenime būna arba viskas arba nieko. Ta akimirka, kuomet užstatai viską, ką turi – ir jau tik sėkmės klausimas – ar fullhouse, ar  išeini tuščiomis. Bet krizės juk, jos juk amžinai nesitęsia. Ir praėjus laikui, lyginant tai, ką sakei, ką jautei, kaip jauteisi, pasidaro tiesiog sunku patikėti.

Su pavasariu, ir vasara, ir rudeniu, ir su žiema, reikalai nesiliovė ėję tik geryn. Sutaisėm visus kranus ir vamzdžius, namai tapo tikrai ta vieta, kur norisi grįžti, atsirado toks darbas, į kurį nesunku atsikelti šeštą ryto – tik šiaip, kad galėtumei pusvalandžiu anksčiau ateiti ir ilgiau pabūti. Atsirado tiek naujų žmonių. Kaip niekuomet. Bet ne praeivių, ne šiaip sau. Jie – tokie, kuriuos norisi pasilikti šalia. Kurie yra kur kas daugiau. Išsipildė dvejų metų svajonė numeris vienas – vasaros mokykla Norvegijoje – vienas nuostabiausių mėnesių mano gyvenime. Su nauda, kurios sveiku protu nė neitų išmatuoti, kaip neina išmatuoti visų tų gražių saulėtekių ir saulėlydžių, pamatytų ten.

Visko būta – tiek patyrimų, tiek jausmų, tiek asmeninių pasiekimų: sveikatos, sporto, romantikos, savanorystės, įsimintinų kelionių, net italų mokytis gavau. O dar, dar – svarbiausia – sugrįžo įkvėpimas. Nelauktai, netikėtai. Ir atnešė didžiulę idėją, kuri, viskam gražiai susidėliojus, reikštų mano didžiausią gyvenimo svajonę, norą, troškimą, siekį. Reikštų visą mane. Išsipildžiusią iki pirštų galiukų.

Gavau viską, ko tik galėjau trokšti. Ir dar su investicija į ateitį. Šie metai išmokė daug. Visų pirma, nevertinti pagal knygos viršelį. Bet svarbiausia, ką šių metų dėka išsinešiau, yra tai, kad nebūna nesėkmių. Būna tik įspėjamieji ženklai, jog tai ne tavo posūkis. Ir kad viskas, kam reikia įvykti, būtinai įvyksta – tada, kada labiausiai reikia.

Šie metai kaip „M&M‘s“ pakelis – visko daug, įvairaus ir spalvoto, ir velniškai skanaus. O riešutai šiaip, dar ir labai sveika. 

Ištrauka be konteksto

Bijodami kalbėti apie tai, ką jaučiame, pasmerkiame save išankstiniam pralaimėjimui. Pralaimėjimui net nepabandžius. Pasmerkiame save likti kryžkelėje su gerklėje įstrigusiais žodžiais, taip ir nepasirinkę jokio kelio. Kol vieną dieną tampa tiesiog per vėlu.

Per vėlu net šitam klausimui: „O kas, būtų jeigu...?“

Galiausiai, jie juk, sudegs

Žmonės pažįstami ne nelaimėje. Ne bėdoje. Ne nesėkmėje.

Užklupus sunkumams net artimiausias žmogus gali pritrūkti žodžių, gali nemokėti sureaguoti, net būdamas šalia. Lemtingą akimirką gali padėti to paties autobuso laukęs praeivis, atsitiktinai pro šalį ėjęs nepažįstamasis.

Žmonės parodo kas jie esą kaip tik džiaugsme. Kito džiaugsme.

Vienas mokės visa širdimi džiaugtis kito laimėjimais, gebės tikėti, kad tai pelnyta laimė, mokės palinkėti dar daugiau ir nuoširdžiai šypsotis.

Kitas tuo tarpu sudegs. Sudegs iš neapykantos ir pavydo. Ir apgaulingai pakeltuose lūpų kampučiuose slėps tylią piktdžiugą, kuri, juk, vis vien anksčiau ar vėliau pasimatys. Kuri anksčiau ar vėliau jį pražudys. Nes galiausiai,jis juk sudegs.

„Пчела жалит и сама того не зная, что умирает.“

Nepaprasti išgyvenimai ir random žmonės

Likimas, ko gero, turi geriausią humoro jausmą iš visų, ką kada nors pažinojau. Tikras pokštininkas.

Įmeta, tave, atrodo, į svajonę. Patalpina į aplinką, kurią įsivaizdavai tolimiausiose svajonėse. Bet, žinoma, neapsieina be niuansų ir „bet“.

Esi nuostabioje vietoje ir patiri nepaprastus dalykus. Jautiesi kaip aukščiausiu balu įvertintuose filmuose ar meistriškai „pafotošopintuose“ paveikslėliuose. Viskas yra. Viskas ranka pasiekiama. Tinkama vieta, tinkamas laikas. BET... Visa tai patiri su įdomiais, šauniais, maloniais, žaviais ir protingais, bet visiškai atsitiktiniais žmonėmis. Kopti į kalną turėtumei su žmogumi, kuriuo labiausiai gyvenime pasitiki, su kuo tikrai norėtumei apsikabinti stovint ten, ant kraštelio, kurio ranką norėtumei suspausti. Pasitikti saulėtekį turėtumei su žmogumi, kurio glėbys yra maloniausias, kuriam priklauso tavo jausmai. Tuo tarpu visas šias akimirkas tenka dalintis su tais, su kuriais bendrauji labai ribotą laiko tarpą. Su kuriais tikriausiai daugiau niekada nesusitiksi. Ir nesvarbu, kokie nuostabūs jie bebūtų.

Keistas dalykas tas gyvenimas. Niekada negali gauti 100 procentų. O galbūt, kažin, kaip tik šitai ir suteikia jam savotiško šarmo ir žavesio?..

Skirtingas akimirkas dalintis su skirtingais pasaulio žmonėmis...

Meilei niekada ne per vėlu

Kuo daugiau tenka būti už savo namų, valstybės, gimtosios šalies ribų, tuo didesnė yra nuostaba. Tuo ryškesnis darosi savo Gimtinės suvokimas. Ir visai ne ta prasme, apie kurią pirma galima būtų pagalvoti.

Kuo toliau nuo namų esi, tuo labiau imi juos branginti. Net nepaisant visų tų galimybių – kurios neretai užsienyje atsiveria daug plačiau, nepaisant didesnio stabilumo, tiek finansinio, tiek socialinio ar kokio nors kitokio – imi suvokti, kas tau yra Namai.

Su savo jau dabar turimais įgūdžiais ir kalbų žiniomis galėčiau gyventi bent poroje labai stabilių valstybių, kur nereikėtų nerimauti dėl išlaidų, kadangi plačios veiklos galimybės užtikrintų visavertį gyvenimą ir buitį, dėl kurios Lietuvoje ne visada galiu būti tikra. Tačiau.

Stebėdama nuostabią norvegišką gamtą ir galvodama apie viską, ką man gali duoti pasaulis, sugrįžtu į išeities tašką. Į tai, kas yra vadinama Namais. Galbūt žolė kitur tikrai yra žalesnė, tačiau yra kažkas nepaaiškinamo, galbūt tas lietuviškas kuklumas, verčiantis rinktis ne protu, o širdimi.

O širdis, ypač būnant toli, kužda viena – nėra geresnio jausmo negu pabusti savo lovoje, negu turėti galimybę apkabinti savo artimuosius, negu kas dieną praeiti pro iki skausmo pažįstamus pastatus, kalbėti savo gimtąja kalba ir galėti visur aplink save ją girdėti ir matyti. Nereikia net užsimerkti, kad matytum visą savo kambarį su jame išdėliotais daiktais, vaizdą pro savo langą, mamos šypseną ar Vingio parko takelius. Ten oras kvepia namais, ten batų kulniukai kitaip kaukši, ten lietaus barbenimas skamba kitaip.

Galbūt tam ir skirtos kelionės – kad atrastume save. Ta prasme, – kad suprastume, jog esame tinkamoje vietoje. Jog mūsų siela priklauso ne visam didžiuliam globaliam pasauliui, kaip tai dabar madinga sakyti, o tik vienai vienintelei vietai. Juk dalykai ima ryškėti tik žengus du žingsnius atgal – iš arti ne visada eina pamatyti tikrąją paveikslo esmę. Ir nebūtina garsiai šaukti apie savo patriotizmą, nes (visų pirma, kas per daug, tas jau kvepia nacionalizmu...) tikroji meilė yra ne paviršiuje, o ten, giliai širdyje, ir atrasti jai kartais prireikia daug laiko. Man prireikė kokių devyniolikos metų. Bet juk niekada ne vėlu.