Atrodo, kaip taip gali būti?
Dar visai neseniai liūdėjau ir ilgėjaus, o dabar. Vienas susitikimas, nepateisinęs lūkesčių, ir viskas pasidengia ledynais. Vieni žmonės užglaisto kitus.
Ir kaip visada, tas laukimas, tai yra beprotiška. Nes tu taip karštai lauki, kaupi viską, ką norėtum pasakyti, o pirmasis susitikimas dažniausiai nepateisina lūkesčių, ir tada viskas. Katastrofa. Jeigu tai tikra, tai dar įmanoma tai atstatydinti. O jei ne? O jei ne...
Vieni išeina, kiti ateina. Kaip kad ir tie, kurie prieš dvi savaites išvažiavo (omg JAU dvi savaitės OMG), lydimi mano nematomų kraujo ašarų ir širdies spazmų, o dabar atkeliauja nauji. Nauji, išvargę, jaunučiai, visą naktį praleidę geležinkelio stoty.
Kaip ir tie, kurie iš nevilties kviečia žaisti pokerį, ar Uno, ar dar kurį galą.
Kurie atsitiktinai ateina į tą patį vakarėlį, kaip ir tu. Atsitiktinai padaugina, ir pradeda taip nuoširdžiai su tavimi kalbėtis, o iš ryto bando prisiminti, ar nieko nereikalingo neišpasakojo.
Tie, su kuriais kadais buvęs geriausiu draugu staiga imi, ir nesisveikini.
Visi jie ateina-išeina, išeina-ateina.
Kartais net nespėji susigaudyti.
Kartais net nespėji suvokti, kas tikras, kas - ne.
Ir kaip gi tu susigaudysi?
Kai dar vieniems nespėjus išeiti, jau ateina nauji, o tu dar net su savimi nežinai, kaip sutarti.
Vidinė gerovė. Jos visad pritrūksta.
Nes žmonės, jie atkeliauja, pakeičia mumyse kažką, ir pradingsta. O mes liekam su tuo, nežinodami, kaip tuo naudotis. O kartais, apverčia visą gyvenimą aukštyn kojom, įsismelkia giliai po oda, apsiveja širdį ir visus kitus organus, kaip piktžolės, o po to abra-šmabra-kadabra, ir išgaruoja.
Nors, visos tos ašaros, jos ne ilgaamžės. Visa tai pasimiršta. Nes nauji jau beldžiasi į duris. Jau stovie prie slenksčio.
Ir visi tie vertėjai, ir visos sienos, matomos ir ne, kodėl negalima būtų kalbėti viena kalba ir būti visada suprastam bent jau jos atžvilgiu, gyventi viens kito taip arti, kad ištiesus ranką jau liestum petį to, kurio labiausiai reikia? Kodėl...
Kodėl egzistuoja tos sienos, mūrinės, ar iš raudonųjų plytų, tos tokios sunkios ir unbeatable, kaip kiniečių siena, kurios išauga akimirksniu ir akimirksniu sugriūna priklausomai nuo situacijos ir šypsenos intensyvumo. Ir, kodėl jos nepriklauso viena nuo kitos? Tavo siena nepriklauso nuo manosios, o manoji - nuo tavo?
Viskas visada yra biškelį kitaip, negu įsivaizduojame.
O tuo tarpu žmonės keliauja srautais. Plaukia pro mus, kas sustodamas ties mūsų prieplauka, kas praleisdamas stotelę, kas pasilikdamas ilgiau, kas - trumpiau. Bet apsigyvenančių joje visam laikui nėra. Ir nebus niekada.
Niekas negyvena prieplaukoje.
Na, gal tik bepročiai.
Dar visai neseniai liūdėjau ir ilgėjaus, o dabar. Vienas susitikimas, nepateisinęs lūkesčių, ir viskas pasidengia ledynais. Vieni žmonės užglaisto kitus.
Ir kaip visada, tas laukimas, tai yra beprotiška. Nes tu taip karštai lauki, kaupi viską, ką norėtum pasakyti, o pirmasis susitikimas dažniausiai nepateisina lūkesčių, ir tada viskas. Katastrofa. Jeigu tai tikra, tai dar įmanoma tai atstatydinti. O jei ne? O jei ne...
Vieni išeina, kiti ateina. Kaip kad ir tie, kurie prieš dvi savaites išvažiavo (omg JAU dvi savaitės OMG), lydimi mano nematomų kraujo ašarų ir širdies spazmų, o dabar atkeliauja nauji. Nauji, išvargę, jaunučiai, visą naktį praleidę geležinkelio stoty.
Kaip ir tie, kurie iš nevilties kviečia žaisti pokerį, ar Uno, ar dar kurį galą.
Kurie atsitiktinai ateina į tą patį vakarėlį, kaip ir tu. Atsitiktinai padaugina, ir pradeda taip nuoširdžiai su tavimi kalbėtis, o iš ryto bando prisiminti, ar nieko nereikalingo neišpasakojo.
Tie, su kuriais kadais buvęs geriausiu draugu staiga imi, ir nesisveikini.
Visi jie ateina-išeina, išeina-ateina.
Kartais net nespėji susigaudyti.
Kartais net nespėji suvokti, kas tikras, kas - ne.
Ir kaip gi tu susigaudysi?
Kai dar vieniems nespėjus išeiti, jau ateina nauji, o tu dar net su savimi nežinai, kaip sutarti.
Vidinė gerovė. Jos visad pritrūksta.
Nes žmonės, jie atkeliauja, pakeičia mumyse kažką, ir pradingsta. O mes liekam su tuo, nežinodami, kaip tuo naudotis. O kartais, apverčia visą gyvenimą aukštyn kojom, įsismelkia giliai po oda, apsiveja širdį ir visus kitus organus, kaip piktžolės, o po to abra-šmabra-kadabra, ir išgaruoja.
Nors, visos tos ašaros, jos ne ilgaamžės. Visa tai pasimiršta. Nes nauji jau beldžiasi į duris. Jau stovie prie slenksčio.
Ir visi tie vertėjai, ir visos sienos, matomos ir ne, kodėl negalima būtų kalbėti viena kalba ir būti visada suprastam bent jau jos atžvilgiu, gyventi viens kito taip arti, kad ištiesus ranką jau liestum petį to, kurio labiausiai reikia? Kodėl...
Kodėl egzistuoja tos sienos, mūrinės, ar iš raudonųjų plytų, tos tokios sunkios ir unbeatable, kaip kiniečių siena, kurios išauga akimirksniu ir akimirksniu sugriūna priklausomai nuo situacijos ir šypsenos intensyvumo. Ir, kodėl jos nepriklauso viena nuo kitos? Tavo siena nepriklauso nuo manosios, o manoji - nuo tavo?
Viskas visada yra biškelį kitaip, negu įsivaizduojame.
O tuo tarpu žmonės keliauja srautais. Plaukia pro mus, kas sustodamas ties mūsų prieplauka, kas praleisdamas stotelę, kas pasilikdamas ilgiau, kas - trumpiau. Bet apsigyvenančių joje visam laikui nėra. Ir nebus niekada.
Niekas negyvena prieplaukoje.
Na, gal tik bepročiai.
