Liūdna istorija apie vienatvę ir madą

Pirma išgirdusi apie filmą „Her“, pamaniau, kad arba aš, arba pasaulis jau visiškai išsikraustė iš proto. Tačiau visgi nusprendus jį pažiūrėti, mane tarytum nušvietė...

Kokią gi skaudžią naštą neša šis filmas! Kaip gi tobulai ji visa savo esybe atskleidžia didžiausią šiuolaikinio ir ateities žmogaus problemą!

Jau nieko nebestebina visokių išmaniųjų prietaisų nualintos akys ir prie ekrano lipte prilipęs veidas.

Mes įsivaizduojame idealią realybę, įsivaizduojame tobulus žmones, gyvename vaizdais, kažkada matytais filmuose, kruopščiai sulipdytais iš įvairiausių epizodų. Mes imame šnekėtis su ta neegzistuojančia būtybe, kuri visad supranta, kuri viską padaro, kuriai viskas paprasta.

Įsijautus jau nebeatrodo keista kalbėtis su pačiu savimi ir šypsotis orui. Gyvenimas tampa virtualus, skirtumas tik tas, jog tenka kas dieną visur vilktis su savimi savo kūną ir valgyti.

Mes bijome būti vieni, nes vienatvė verčia mąstyti. Ta vienatvės permirkusi tyla yra kaip intragarsas, žudantis nė pačiam nežinant, kad netrukus tiesiog išsisklaidysi. Vienatvė skatina mąstyti, klausti savęs, galbūt kas aš esu, ir kodėl esu. Ir kodėl esu vienas. Bet mums priimtiniau bėgti nuo savęs. Nuo minčių. Nuo atsakomybės. Nuo skausmo.

Todėl vienatvė yra nebemadinga. Visi tarytum būriuojasi glaistydami žaizdas ir lopydami plyšiukus.

 Žmonės bijo neišvengiamybės. Bijo mirties. Bijo atsakomybės naštos. Bet ir bijo gyventi. Bijo pačios baimės.

O tikroji tiesa juk čia pat.

Mes esame vieniši. Velniškai vieniši, apsikarstę naujausiomis technologijomis, bijome tai pripažinti. Bijome, kad leidus smegenims atsipalaiduoti, toji mintis sušmėžuos, sugriaudama visas ilgai ir kruopščiai kurtas iliuzijas.

Laiškas 2014 metams arba "Kodėlčiukas"

Kokie buvo šie metai?

Kokia aš buvau šiemet?

Kokie buvo šie metai man? Kokia aš buvau jiems?

Kiek kartų džiaugiausi jais? Kiek kartų juos keikiau?

Kiek kartų dėkojau dangui už tai, kad davė man dar metus? Kad numatė man dar (daugybę?) metų?

Ar buvau sąžininga pati sau? Ar buvau sąžininga su kitais?

Ar buvau tokiu žmogumi, kokiu siekiu būti? Ar buvau geresnė negu pernai? Ar padariau bent vieną gerą darbą?

Kiek kartų nusišypsojau praeiviui? Kiek kartų mintyse iškeikiau praeivį?

Ar spėjau padaryti dalykus, kuriuos būtinai norėjau padaryti?

Kiek kartų nusispjoviau į savo principus ir padariau taip, kaip patogiau?

Kiek kartų paaukojau? Kiek kartų atleidau? Ar pasakiau „atsiprašau“, kai to reikėjo? Keik kartų pasakiau, kad myliu? Kiek kartų nuslėpiau jausmus?

Kada paskutinį kartą grožėjausi žvaigždėtu dangum? Kiek beprasmių ryšių nutraukiau? Kiek kitų žmonių norų išpildžiau?

Kiek kartų abejingai praėjau pro alkaną benamį? Ar susipažinau su savo kaimynais? Ar ne per dažnai teisiau? Ar ne per dažnai bambėjau? Ar ne per mažai dėkojau?

Kiek nuostabių smulkmenų praleidau pro akis? Keliems žmonėms užtrenkiau duris į savo gyvenimą? Kiek kartų per savaitę tiesiog mėgavausi akimirka?

Kiek šių metų išgyvenau? Kiek šių metų iššvaisčiau? Kiek paleidau vėjais?

Keik šių metų galėjau išnaudoti geriau? Kiek iš šito laiko galėčiau padovanoti kitiems?

Kiek pasikeisiu ateinančiais metais? Kiek pakeisiu?

Kiek išgyvensiu? Keik iššvaistysiu?..

Nepaprasti išgyvenimai ir random žmonės

Likimas, ko gero, turi geriausią humoro jausmą iš visų, ką kada nors pažinojau. Tikras pokštininkas.

Įmeta, tave, atrodo, į svajonę. Patalpina į aplinką, kurią įsivaizdavai tolimiausiose svajonėse. Bet, žinoma, neapsieina be niuansų ir „bet“.

Esi nuostabioje vietoje ir patiri nepaprastus dalykus. Jautiesi kaip aukščiausiu balu įvertintuose filmuose ar meistriškai „pafotošopintuose“ paveikslėliuose. Viskas yra. Viskas ranka pasiekiama. Tinkama vieta, tinkamas laikas. BET... Visa tai patiri su įdomiais, šauniais, maloniais, žaviais ir protingais, bet visiškai atsitiktiniais žmonėmis. Kopti į kalną turėtumei su žmogumi, kuriuo labiausiai gyvenime pasitiki, su kuo tikrai norėtumei apsikabinti stovint ten, ant kraštelio, kurio ranką norėtumei suspausti. Pasitikti saulėtekį turėtumei su žmogumi, kurio glėbys yra maloniausias, kuriam priklauso tavo jausmai. Tuo tarpu visas šias akimirkas tenka dalintis su tais, su kuriais bendrauji labai ribotą laiko tarpą. Su kuriais tikriausiai daugiau niekada nesusitiksi. Ir nesvarbu, kokie nuostabūs jie bebūtų.

Keistas dalykas tas gyvenimas. Niekada negali gauti 100 procentų. O galbūt, kažin, kaip tik šitai ir suteikia jam savotiško šarmo ir žavesio?..

Skirtingas akimirkas dalintis su skirtingais pasaulio žmonėmis...

Meilei niekada ne per vėlu

Kuo daugiau tenka būti už savo namų, valstybės, gimtosios šalies ribų, tuo didesnė yra nuostaba. Tuo ryškesnis darosi savo Gimtinės suvokimas. Ir visai ne ta prasme, apie kurią pirma galima būtų pagalvoti.

Kuo toliau nuo namų esi, tuo labiau imi juos branginti. Net nepaisant visų tų galimybių – kurios neretai užsienyje atsiveria daug plačiau, nepaisant didesnio stabilumo, tiek finansinio, tiek socialinio ar kokio nors kitokio – imi suvokti, kas tau yra Namai.

Su savo jau dabar turimais įgūdžiais ir kalbų žiniomis galėčiau gyventi bent poroje labai stabilių valstybių, kur nereikėtų nerimauti dėl išlaidų, kadangi plačios veiklos galimybės užtikrintų visavertį gyvenimą ir buitį, dėl kurios Lietuvoje ne visada galiu būti tikra. Tačiau.

Stebėdama nuostabią norvegišką gamtą ir galvodama apie viską, ką man gali duoti pasaulis, sugrįžtu į išeities tašką. Į tai, kas yra vadinama Namais. Galbūt žolė kitur tikrai yra žalesnė, tačiau yra kažkas nepaaiškinamo, galbūt tas lietuviškas kuklumas, verčiantis rinktis ne protu, o širdimi.

O širdis, ypač būnant toli, kužda viena – nėra geresnio jausmo negu pabusti savo lovoje, negu turėti galimybę apkabinti savo artimuosius, negu kas dieną praeiti pro iki skausmo pažįstamus pastatus, kalbėti savo gimtąja kalba ir galėti visur aplink save ją girdėti ir matyti. Nereikia net užsimerkti, kad matytum visą savo kambarį su jame išdėliotais daiktais, vaizdą pro savo langą, mamos šypseną ar Vingio parko takelius. Ten oras kvepia namais, ten batų kulniukai kitaip kaukši, ten lietaus barbenimas skamba kitaip.

Galbūt tam ir skirtos kelionės – kad atrastume save. Ta prasme, – kad suprastume, jog esame tinkamoje vietoje. Jog mūsų siela priklauso ne visam didžiuliam globaliam pasauliui, kaip tai dabar madinga sakyti, o tik vienai vienintelei vietai. Juk dalykai ima ryškėti tik žengus du žingsnius atgal – iš arti ne visada eina pamatyti tikrąją paveikslo esmę. Ir nebūtina garsiai šaukti apie savo patriotizmą, nes (visų pirma, kas per daug, tas jau kvepia nacionalizmu...) tikroji meilė yra ne paviršiuje, o ten, giliai širdyje, ir atrasti jai kartais prireikia daug laiko. Man prireikė kokių devyniolikos metų. Bet juk niekada ne vėlu.

Sportinis „pakoučinimas“

Pradėsiu nuo iliustracijos, – aktualiausias, visai šviežias įvykis.

Taip jau susiklosto, kad dažniausiai jau ryte žinau, jog „šiandien eisiu bėgioti“. Ir paprastai visą dieną labai laukiu tos akimirkos, kai pagaliau galėsiu išbėgti. Tik aš ir Vingis, tik aš ir minkšti žingsniai, tik aš ir besiilsinčios mintys.

Svarbiausia bėgant man – tinkamas oras. Kad nebūtų pernelyg tvanku ir karšta. Tačiau kai tenka sulėtinti dėl vėjo – irgi ne itin smagu. Šitoks siurprizas laukė ir šį kartą. Kas visai nekeista, vėjas užtraukė debesis, ėmė lašėti šlykščiais, pailgais lašais, kuriais vėjas smogė tiesiai į veidą. Atrodė, šiandienos trasa baigta, nors buvau ją vos įpusėjusi.

Skubėdama parko gilyn stebiu, kaip žmonės masiškai juda iš parko man priešinga kryptimi. Tačiau netrukus parkas sutankėja, jo šakos apgaubia ir apsaugo nuo sušlapimo.

Kažkurią akimirką manei, kad teks pakeisti maršrutą į trumpesnį ir pasileisti namo, tačiau staiga lašai paliauja būti šlykštus, o vėjas visai nusiramina. Imi mėgautis drėgnu oru ir paukščių čiulbesiu. Susigaudai, jog šis pavojus buvo tik menamas. Ir galiausiai sustoji, matydamas ant išmaniojo ekrano sveikinimą su nauju pasiekimu. Ir visos istorijos „cherry on top“ tampa palaimingas lietutis, atvėsinantis įkaitusius skruostus ir nepaprastai atgaivinantis.

Istorijos moralas toks, kad gyvenime yra daugybė aplinkybių, kurios, atrodytų, baisiai ne laiku ir ne vietoje. Tačiau tereikia pažvelgti į jas kitu kampu, ir jos tampa tuo palankiuoju vėju, prielaida naujiems tikslams pasiekti.

Svarbiausia tik – pagauti sunkiausią akimirką ir pralaukti ją. Visi juk žinom, kad tamsiausia valanda – prieš aušrą.

Stingdanti nejautra arba Rutina žudo

Gyvenimas nutrina mus.

Vieną dieną imi suvokti, kad esi visai nebe tas. Visai nebe toks.

Gyveni, patiri, tačiau viskas tarsi praplaukia pro tave. Nuolat skubi, žiūri į viską paviršutiniškai, o baisiausia - suvokti, kad imi numoti ranka į dalykus, kurie kadaise buvo esminiai.

Kaip suderinti sėkmingumą ir gyvenimo turinį, išsaugoti esybę kaip vertybę?

Gyvenimas apgaubia kažkokia siaubinga nejautra. Visa, kas trapu, jautru, gražu, tyra užgniaužiama kažkur giliai skrandyje ar kepenyse. Nuolatinis skubėjimas pavergia ir įkalina paviršutiniame daiktų pasaulyje. Infekuoja.

Ir, atrodo, niekada jau iš to neišsivaduosi. Nes kūrybingumas užmigo. Sutrupėjo. Tiesiog išsitrynė.

Ištrynė tikrąjį tave.

Nebūna nesėkmių. Būna tik įspėjamieji ženklai

Kartais atsigręžus į praeitį pasidaro juokinga. Dėl to, koks buvai kvailas. Kvailas nervindamasis dėl visų tų mažesnių ar didesnių nesėkmių, manydamas, kad tai yra NEsėkmės. Nors iš tikrųjų, kiekvienas nutikimas yra tik startas. Tik tramplinas tolimesniems įvykiams. Ko gero, kuo labiau atrodo, kad grimzti į juodą bedugnę, tuo į aukštesnį kalną kopi. Tiesiog tas kalnas meta tokį didžiulį šešėlį, kad apsigavęs imi galvoti, jog tai duobė. O tuo tarpu už to kalno viršūnės slypi dar begalė tokių  pačių. Ir ant kiekvienos po aukso medalį – už drąsą ir ištvermę.
Kai gyvenimas staiga be paaiškinimų išskiria su kažkokiu žmogumi, kuris, atrodo, išeiti tikrai neturėtų – tai nereiškia nieko kita, kad visa, ką galėjo, jis tau jau davė. Jeigu jis pasitraukė anksti, reiškia, duoti teturėjo mažai.

Jeigu gyvenimas  atmeta naujo darbo galimybę, reiškia, už viršūnės laukia dar geresnis. O pakeliui dar turi patirti begalę nuostabių dalykų ir išnaudoti turimą laiką savo, o ne kitų, naudai.
Jeigu susilaužai savo (pirmą kartą sugalvotus ir ant lapelio surašytus ir į smegenis įsikaltus) naujametinius pažadus, reiškia – dar ne laikas deginti tiltus. Nes jie gali nuvesti į tokius kraštus, į kuriuos, buvai tikras kaip uola, niekada net nesieksi patekti.

Nebūna nesėkmių. Būna tik įspėjamieji ženklai, jog tai ne tavo posūkis. Ir kuo daugiau tų ženklų, tuo tiesesnis kelias. Kuo daugiau ženklų, tuo daugiau kantrybės ir tuo turtingesnis neįkainojamos patirties ir žinojimo tampi. Žinojimo, kad šis kelias priklauso tau. Žinojimo, kad niekas nevyksta veltui.

Lietuvių yra per mažai

"Lietuviškai kurti, kalbėti, rašyti, leisti yra brangu". Vidmantas Valiušaitis

 Anglijoje tą patį kūrinį padarai vieną kartą ir jį priimti gali 50 milijonų žmonių, o Lietuvoje maksimalus potencialių vartotojų skaičius - 3 milijonai. Ir nieko čia nepadarysi.

Dėl to galiausiai imama kurti anglų kalba. Tik tokiu būdu mūsų potencialas ir darbas pateisinami.

Problema yra aiški ir, tiesą sakant, sunki išspręsti - mūsų yra tiesiog per mažai.

Po pasimatymo su Parulskiu

Susidūrus su knygomis (privalomoji literatūra nesiskaito) kažkaip visada užplaukia. Ypač jeigu tos knygos - Parulskio. Ypač jeigu tą apdainuotą ir išskaitytą Parulskį pamatai gyvai.

Ir iš karto viduje kažkas tarsi atsilaisvina - supranti, jog turite net du bendrus dalykus. Parulskis irgi nemoka kirčiuoti ir jam irgi yra krizė.

Per susitikimą su skaitytojais dėl minėtosios krizės abejoti neteko. Sėdi vargšas, pasakoja, ką vakar sapnavo ir panašius niekus, - skaitytojams šokas. O tu supranti - kartais, kai žinai, kad iš tavęs labai daug tikisi, norisi imti ir kokį nors tokį, atsiprašant, šūdą sumalti. Kad nebūtų daugiau naivių vilčių ir įsivaizdavimų, kad kažkas kažkodėl jas turi pateisinti. Nes kai visą gyvenimą tik tą ir darai, kad teisini ir kopi iš vienos viršūnės į kitą, vėliau to ima ir tiesiog nepastebi. Nepastebi, kad tau gal, tarkim, irgi reikia minutės pertraukėlės. Bent atsipūsti.

O čia dar ir arklio metai ateina. Su visom savo užuominom į "arsim, dirbsim, nenustosim". Nors ligi šiol ir taip jau kaip ir žinojai, ką reiškia sunkiai dirbti. O tada prasideda: kažkokie nesusipratimai, amžinas balaganas galvoje ir namuose, didelis krūvis ir dar visokie idijotai su savo nukrypimais nuo normos. Nu negalima juk taip, negalima.

O šiaip, tai įsivaizduokit, kaip turėtų būti nuobodu - kaskart vaidinti super žvaigždę didvyrį, pasakoti visokius niekalus ir skaityti ištraukas iš knygos, kurią visi atėję jau ir taip nusipirko ir ketina kada nors skaityti. O dar ir tie visokie vedėjai iš abiejų šonų apsupę, su savo kvailais klausimais ir visokiais ten provokuojančiais juokeliais. Baisiai jau statiška. O rašytojas, jis juk, kūrybos žmogus. Ima ir išvaro visus vedėjus, ir sėdi vienas pats, ir pliurpia nesąmones. Bet tą akimirką supranti, kad tai yra tūkstantį kartų geriau už tuos performansus - "aš rašytojas, super mandras ir patyręs, o jūs sėdėkit ir nė cyptelt nedrįskit, o klausimus aš jums irgi padiktuosiu".

Jis toks pat. Keikiasi, liūdi, susidaro pirmą įspūdį, tamposi po visokius varginančius renginius ir bendrauja su varginančiais žmonėmis. Kenčia krizę va.

Labiausiai liūdinantis dalykas, - kad dažniausiai skaitytojai į knygą žiūri kažkaip ne taip kaip reikėtų. Pernelyg paviršutiniškai. Kažkas iš serijos: tai rašytojo darbas, įkvėpimas, jo slaptos mintys, jo patirtis, žodžiu, visa, kas nuostabu ir pakylėja/pamoko/etc. Nors iš tikrųjų, visi tie žodžiai gali būti tiesiog kančia. Tai yra ligos simptomai. Ligos, kuria serga visi rašytojai - o vadinasi ji "mąstymas" arba tiesiog "mintys". Tai yra iškrova, mąstymo atmatos, pašalinamos perdirbtos medžiagos. Kratinys. Ir ką daryt, jeigu tos mintys tampa, pavyzdžiui, prastai parduodamos? Ir nuo ko priklauso ta sėkmė? Tada turbūt belieka iš baltų spausdintinių puslapių persikelti į kokį nors blogą marazmatišku pavadinimu ir tęsti savo tiradas ten.

Ką aš ką tik sėkmingai padariau.

Amen.

Pasaka apie vargšą žmogelį

Kartą gyveno žmogelis. Jis buvo draugiškas, bet uždaras. Mat užvis pasaulyje bijojo būti įskaudintas. Jam atrodė, kad abipusiai jausmai yra kažkas antgamtiško ir tiesiog neįmanomo. Jis sutiko daug malonių žmonių, bet vis nepasiryždavo niekam atverti savo širdies. Gyveno jis taip metų metus ir jam tai netrukdė. Bet žmonės stebėjosi jo uždarumu, patarė jam bent pabandyti, kad žinotų, ką reiškia būti arti. Tad vieną dieną žmogelis nusprendė viską pakeisti. Tačiau tokios permainos nėra paprastos. Sutikęs naują žmogų jis vis spyriojosi kaustomas abejonių, bet pajautęs artumą žadančią šilumą palaipsniui atlapojo ir savo širdelę. Atrodė, visai kitomis spalvomis pasaulis nušvito. Kol vieną dieną pasaka nepasibaigė, o ją gaubusi šiluma išsisklaidė taip greitai ir netikėtai, kad žmogeliui teliko spėlioti kaip ir kodėl.

Taip vargšas suprato, kad nevertėjo klausytis žmonių ir būtų save apsaugojęs. O dabar jis prarado dvigubai. Nuskriaustas žmogelis užsisklendė dar labiau, o ant širdies pasikabino dvi didžiules plieno spynas, kad patikimai saugotų.

Tačiau niekas jam neatsakė, kodėl anas leido sau, suteikęs viltį, pabėgti nė žodžio netaręs.

Neatsakingumas prieš kitų jausmus yra kaip nusikaltimas be įkalčių. Kaip kruvinas peilis be piršto antspaudų. Kaip didelė nuodėmė, kuri budelio akimis žudo nekaltą.

Kodėl aš myliu Twitterį

Skaitai tai, ką rašei prieš metus, apie tai, ką jautei prieš 300 dienų, prieš keturis sezonus, prieš begalę gražių ir lietingų dienų, - ir negali atsistebėti. Kai kurie įrašai yra net nesuvokiami. Kai kurie dalykai yra lygtais dabar parašyti ir pagalvoti.

Laikas bėga siaubingai greitai, - jokia naujiena. Bet kaip sunku suvokti, kaip greitai rutuliojasi įvykiai, keičiasi vaizdiniai, jausmai ir mintys.

Prieš metus tu vaikščiojai kur nors Londone, kupina džiaugsmo ir meilės širdimi, laikant už rankos vieną nuostabiausių kada sutiktų žmonių. Šiemet tuo pačiu laiku tu būsi jau kitoje šaly, su kitais žmonėmis - pažįstamais ir ne. Šiemet tu jau mąstai apie kitką, rūpiniesi kitais dalykais. Bet yra siūlas, kuris niekada nenutrūksta (na, nebent amnezija...) - tai prisiminimai.

Ir žvelgiant į savo gyvenimą iš šalies, atrodo, kad praeitį su dabartimi ir viskuo, kas dar priešaky, jungia tik jis. Viską susieja tik prisiminimai, nes to, kas buvo - nesugrąžinsi. Nes jausmų, kurie buvo pajausti tą akimirką, dar kartą neišgyvensi, kvapų neužuosi ir sudegintos deguonies neatgaminsi.

O kartais, - Labai retai, kai mėlynas mėnulis (Julia Green ©) - labai gera pasinerti į tą praeities liūną. Ir jeigu tai padaryti padeda soc. tinklas, - tebūnie.

Išvaduokit.

Keista, kai kiekvieną dieną bent porą valandų praleidi analizuodamas žmonių psichologiją, elgesį, santykius, įsisavindamas ir suvokdamas pačias įmantriausias subtilybes. Kai esi jautrus it šešėlis saulėtą vidurdienį. Kai verki žiūrėdamas filmus ir klausantis gražios muzikos, nes pernelyg įsijauti, nes pasiduodi jausmams, esi visiškai atviras jiems. Bet kai reikia jausti ne muziką ir ne filmą, kai reikia atsiduoti ir tiesiog patikėti save, dygsta sienos ir kraujas stingsta gyslose. Pristatai tvorų ir prikabini spynų. Ir pradedi išgyventi - kad niekaip neišsivaduoji. Protas uždeda blokus. Uždėkit bloką jam, ir išvaduokit jausmus. Išvaduokit.

Mumyse yra visas pasaulis

Įdomu stebėti, kaip mes tampame tokiais, kokie esam, - dėka žmonių, kurie tyčia ar nevisai pasirodo mūsų gyvenime. Kaip mes keičiamės, perimame, kopijuojame, transformuojame, pritaikome sau jų būdų bruožus, savybes, gestus, manieras, pomėgius, mintis.

Jau vien tai, jog dažniau bendraudami su žmonėmis mes nevalingai perimame jų būdą kalbėti, tam tikrus vartojamus žodžius - įrodytas ir neginčytinas faktas. Ir tai gali būti tiesiog pažįstami, kolegos, tad apie artimus, draugus, mylimus nė kalbėti neverta. Bet kuris, susimąstęs, nusistebėtų, kiek dalykų ilgainiui keičiasi.

Kiekvienas, su kuriuo leidžiame vakarus, su kuriuo dirbame, keliais žodžiais persimetame laiptinėje, atsitiktinai apsikeičiame šypsenomis, kiekvienas yra įrašomas į mūsų "istoriją". Mes susemiame tą chaotišką informaciją iš aplinkos, iš kurios dalį atmetant, dalį perimant, dalį keičiant, formuojasi mūsų asmenybė, formuojasi tas tikrasis "AŠ".

Tad mumyse yra visas pasaulis. Visi kada nors sutikti žmonės. O mes patys esame tik rėmai rėmeliai visiems šitiems artefaktams įrėminti.

Nes žmogaus gyvenimas <...> nutrūksta staiga ir beviltiškai

"Pabaiga man niekad nėra tokai svarbi kaip kokia galutinė ištarmė, turinti viską paaiškinti: nes žmogaus gyvenimas nepaaiškėja, jis nutrūksta staiga ir beviltiškai, ir nieko neatsitinka. Man pavyzdys – Gedos mirtis: numirė toks žmogus, ir ką – niekas neišprotėjo, sraigės nevirto dinozaurais, niekam dėl to galvos labai neskauda, nebėr žmogaus, tai nebėr. Ir mūsų taip pat nebus. Taip ir turi būti, nieko nepadarysi. Todėl visos tos pabaigos, herojiški pasakymai, apibendrinimai – šūdas visa tai. Žmogaus gyvenimas dažniausiai nutrūksta neįdomiai."

Sigitas Parulskis

Iš Senekos "Apie pyktį"

„Daug verčiau išsigydyti nuo skriaudos jausmo negu keršyti. Kerštas užima daug laiko: besielvartaudami dėl vienos skriaudos, patiriame daugelį. Griežiame dantį ilgiau, negu esame skriaudžiami. Daug geriau elgtis priešingai, ydomis nekovoti su ydomis."

"Kaip dera tarpusavyje visi kūno nariai, nes kiekvieno saugumas svarbus visumai, taip žmonija turi saugoti pavienius asmenis, nes jie gimę gyventi visuomenėje, o bendruomenė gali būti sveika tik globodama ir mylėdama savo dėmenis."

„Nėra pasaulyje žydinčių sodų su dūzgiančiom bitėm, jei tų sodų tyro grožio ir raminančio bičių dūzgimo pirmiausia nejauti savo sieloje. Kas žmogaus viduje glūdi, tas ir išoriniame pasaulyje atsispindi.“

Dzūkas-Lionginas Baliukevičius

Nepasitenkinimas yra juodi dūmai

„Ilgai trunkantis nepasitenkinimas žmoguje visada ką nors sugriauna. Tas, kuris nesiliauja skundęsis Viešpačiui gyvenimu ir visa žmonija, turėtų žinoti, kad toks pražūtingas nusiteikimas jo širdžiai nieko gero nepatarsiąs. Kadangi jis negali susilaikyti šio jausmo nereiškęs ir nedemonstravęs, nepatenkintojo veidas niūrus, balsas šiurkštus, judesiai grubūs, ir tai nemaloniai nuteikia aplinkinius. Nors yra tendencija viskuo nepatenkintuosius laikyti protingesniais už kitus, gyventi su jais nėra itin smagu, tad nuo jų laikomasi atokiau. Kaip ištverti šalia tokių, kurie nuolat skundžiasi ir nuodija atmosferą dejonėmis bei priekaištais? Nepasitenkinimas yra juodi dūmai, užtvindą sielą, ir tas, kuris nuolat juos skleidžia, visiškai susinaikins.

Nieko nėra sunkiau, kaip koreguoti charakterį. Vis dėlto minties jėga, meilės ir valios dėka įmanoma keisti ir savo vidines būsenas.“

Omramas Mikaelis Aivanovas

Nes išvyksti vienaip, o pargrįžti jau kitas, jau kitoks

"<...> O dar daugiau nepažįstamų vietų yra vidiniame pasaulyje, kur pakeliauti bene įdomiausia ir prasmingiausia."
V. Landsbergis

Ir iš tikrųjų, kiekvienas išvykimas svetur (ar nevisai svetur) yra kaip orientacinės varžybos. Tiek tiesiogine, tiek "ta kitokia" prasme. Nes visada kažką supranti, visada kažką atrandi. Nuotrupas, mažmožius, šukeles, - bet jos palieka ilgam.

Ir apskritai, jeigu tik kuris mūsų galėtų nutuokti, kas laukia kelionėje, į kurią ruošiasi, - dažnai vargu, ar ryžtųsi išvykti. Nes išvyksti vienaip, o pargrįžti jau kitas, jau kitoks. O žmonės plaukia pro tave kaip sraunios upės, bet vienas kitas žiū - ir stabteli. Ir viskas tampa nebe taip. O tik geriau, ir dar geriau. Sulig kas akimirka.

O tas saldumas grįžti, kai žinai, jog laukiamas, - kai noriai pasitinka su šypsena, prieglobsčiu ir pusryčiais. Ir nesvarbu, kad tavo kelionė vis dar nesibaigė ir kasdien teleportuojiesi kitur - svarbiausia, kad yra tos kelios vietos, kur - kaip namuosna, ir pamaitina, ir savo šlepetes jau turi.

Ir po trumpo atodūsio gali judėti toliau: atrasti kontinentų, ar tiesiog - savęs...

Šiek tiek svetimų minčių apie vienatvę

Būti vienam tapo gėdinga liga. Kodėl visi bėga nuo vienatvės? Nes ji priverčia galvoti. Mūsų laikais Dekartas jau neberašytų: "Mąstau, vadinasi, esu." Sakytų: "Esu vienas, vadinasi, mąstau." Niekas nenori vienatvės, nes ji suteikia per daug laiko apmąstymams. O kuo daugiau mąstai, tuo esi protingesnis, vadinasi, liūdnesnis.

Frederic Beigbeder "Meilė trunka trejus metus"

Ak, tos akimirkos iš filmo juostų

Kartais taip juokinga ir tuo pačiu keista suvokti, jog iš šono mūsų gyvenimas iš tikrųjų atrodo kur kas gražiau, negu esame linkę manyti. Kartais, būdamas kokio nors įvykio sūkuryje, pamąstai, kaip visa tai atrodo iš šalies ir nustembi – ir oi, kaip maloniai – viena ar kita akimirka yra kaip iš to ar ano filmo. Nežinau, ar tokios fazės užeina tik tokiems kinomanams kaip aš, per savaitę pažiūrintiems vidutiniškai 5 filmus, tačiau yra kaip yra.

Atsitiktiniai susitikimai su seniai nematytais žmonėmis, basos kojos ryto rasoje, romantiški pasivaikščiojimai prieblandoje, netikėtos reakcijos ir mimikos – visa tai stebėti yra saldžiau už saldų. Kartais taip ir norisi, kad kas išsitrauktų jei ne kamerą, tai bent jau fotoaparatą ir užfiksuotų tą neaprėpiamą malonumą.

O gal vis dėlto labai kvaila yra gyventi ir mąstyti filmų epizodais, nes juk visi filmai sukasi aplink mus, aplink tai, kas vyksta iš tikrųjų, kiekvieną dieną (fantastikos žanrą palikime nuošalyje), kas ne vienam mūsų yra rutina? Gal auksinis vidurys, kurio vertėtų laikytis yra: užvis pirmiausia yra gyvenimas, kiekviena atskira jo akimirka, susipinanti į siužetus, o tik tada – tinkamu kampu pasukta kamera. Be to, juk gyvenime viskas vyksta daug nuoširdžiau, nėra jokių scenarijų ir nuspėti tai, kas bus sekančiame epizode, ne visada įmanoma...