Ir kuo toliau, tuo labiau aš tampu kambarinė gėlė. Vazonas
ilgomis, gležnomis šakelėmis. Ir tos liaunos mano šakelės taip nori įsišaknyti,
apsivyti aplink kažką, atsiremti, bet nesuranda. Ir dar visai truputis, ir jos
įtrūks. Ir pradės trūkinėti viena po kitos. Ir pagels lapai su tokia ryškia
skirtimi per pusę. O oro trūksta. Deguonies, deguonies taip maža. Ji
sunaudojama bergždžiom mintim ir praeivių. Ne tų, kurie praeina pro tave
neatsigręždami, bet tie, kurie supa – visiškai beprasmiškai tave supa, sustoję
nei ilgam, nei visai trumpam. Išnaudoja oro lašelius, gyvybės šaltinėlį,
išsekintą, neprisipildantį per nauja.
Kambarinė gėlė nei gyva, nei neegzistuojanti. Dar truputis,
ir nuvysiu. Ir karos ir kybos tos nebetrykštančios šakelės. Kambaryje
užsikonservavo visos mintys, įrėmintos ir įspraustos į struktūras, darbų
sąrašus, pareigas, nesibaigiančius reikalus ir nelaisvę. Tai blogiau už
sovietmečio cenzūrą. Tu gali kalbėti, bet... negali. Nei rašyti, nei galvoti.
Bandai pašerti minteles, paskutines, kurių dar likę, bet viskas bergždžia. Jos
jau nebe žmogaus, jos kambarinės gėlės mintys. Marinuotos aitriosios paprikos,
kurios daugiau niekada nebe aistriosios. Gėlė vis labiau ir labiau prijaukinama
ir įkalinama tvankaus, anglies dvideginio pripildyto oro dėžutėje. Vazone su
tvora aukštesne už planetą. Už Mažojo princo planetą ar už tą naujai atrastą,
kurios pavadinimo dar nežinau.
Ir tada, kambarinė gėlė pavirs kaktusu. Jokių kompromisų,
jokių silpnybių, jokių ypatingų poreikių – tik spygliai.
