Kartais žvirbliu išskridęs žodis teatrodo tik tuščias deguonies eikvojimas, - nes mūsų pasaulyje jau sunku tikėti pažadais. Bet kai pažadas vieną dieną ima ir išsipildo, telieki stovėti sukrėstas iš netikėtumo ir neįstengi surasti argumentų, leidžiančių pasakyti šiai galimybei "NE". Tokiu būdu mane gyvenimas įvėlė į dar vieną nuostabų nuotykį, toli, labai toli - Azerbaidžano širdyje, Baku.
Baku yra iš tų miestų, kurie sužavi nuo pat pirmos
akimirkos. Nuo pat penkiais ryto dvelkiančios ramybės iki visuotinio vakaro
žybsėjimo ir mirgėjimo.
Kiekvienas pastatas vienas geresnis už kitą, grindinys toks
išblizgintas, kad sunku atsispirti potraukiui numesti šalin avalynę ir
prasieiti basomis.
Šis miestas sužavi kiekviena savo senamiesčio pastatų ar moderniausių
dangoraižių plytele. Miestas, alsuojantis švara ir begaliniu rūpesčiu išore –
pradedant skverais, baigiant vietiniais gyventojais.
Miestas, kuris alsuoja Europa, savo pakraščiuose talpindamas
visą Rytų koloritą. Ir tik tuose pakraščiuose iš tikrųjų suvoki, kad čia Rytai,
kad esi Azerbaidžane. Tos kalnų supamos pusplynės, šiukšlių pluoštai, naftos
fabrikai ir niekada nesibaigiančios statybos.
Pro turistinio autobusiuko su visu garsu paleista vietine
muzika langą viskas atrodo kažkaip svetimiau, autentiškiau.
Dangus čia toks, kad milžiniškas, žibančias žvaigždes,
atrodo, ranka pasiektum. O mažas mūsų orlaivėlis tarytum įstrigęs visoj šitoj
beribėj platumoj, virš skaistaus, persišviečiančio debesų patalo.
Tas jausmas, stovėti akmenynėj dykumoj, sklidinoj subtilaus
gėlių dvelksmo ir beprotiškai palaimingai persmelkiančios ramybės. Neįmanoma pamiršti
to tylaus vėjo šnypštimo, tų malonių jo glamonių palei plaukus ir kaklą. Tai viena
nuostabiausių vietų, priminusių Kapadokiją Turkijoje viena vietų, kur iš
susijaudinimo norisi verkti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą