Iš Sutrigubėjusių Minčių Srauto užrašų

2010 06 05

Varo mane kartais į neviltį šitas dalykas.

Kartais žodžiais visko neišreikši. Kartais galima tik jausmais.
Ir nuo tokių jausmų jau akis skauda.
Baisu žiūrėti filmus. Jie per daug įtakoja.
Priverčia visas akis išverkti. Ir jaustis tiesiog begaliniai.
Kai nesuvoki, ar tau jau gerai, ar jau blogai. Bet patinka.
Pasaulio riba neperžvelgiama.
Nesuprantama. Nesurandama.
Bet gerai.
Kaip viskas beprasmiška. Žodžiais.


„И этот город останется
Также загадочно любим.
В нем пропадают
Такие девчонки…
А нам оставаться
Ночевать в нем одним…“


SUTRIGUBĖJUSIŲ MINČIŲ SRAUTAS TĘSIAMAS