Likimo ironija arba du-keturiolikti užskaityti

Prisimenu, kaip šių metų pradžioje svajojau, kad jie kuo greičiau pasibaigtų. Iš visos širdies jų nekenčiau ir nenorėjau. Kiekviename žingsnyje girdėjau „NE“, ir niekaip nemokėjau užpildyti tuštumos, kuri, iš tikrųjų, buvo niekas kita kaip eilinė klaida.

Feb 24 Dievas visada veda sunkesniais keliais, nes kiekvienas jų turi savo svarbią reikšmę. Tačiau šiemet tiems sunkiems keliams nėra pabaigos: sužeidė mano širdį, negavau trokštamo darbo, bute nuolat genda santechnika ir trinka elektra, atitolo žmonės, kuriais maniau galinti pasitikėti, net italų kalbos kursų negavau. Visada stengdavausi, bet dabar neina rasti atsakymų į klausimą „Kodėl?“, „Kam visa tai?“. Siaubingi išgyvenimai raižo mintis ir kūną. Du sunkiausi mėnesiai mano gyvenime.

Retsykiais gyvenime būna arba viskas arba nieko. Ta akimirka, kuomet užstatai viską, ką turi – ir jau tik sėkmės klausimas – ar fullhouse, ar  išeini tuščiomis. Bet krizės juk, jos juk amžinai nesitęsia. Ir praėjus laikui, lyginant tai, ką sakei, ką jautei, kaip jauteisi, pasidaro tiesiog sunku patikėti.

Su pavasariu, ir vasara, ir rudeniu, ir su žiema, reikalai nesiliovė ėję tik geryn. Sutaisėm visus kranus ir vamzdžius, namai tapo tikrai ta vieta, kur norisi grįžti, atsirado toks darbas, į kurį nesunku atsikelti šeštą ryto – tik šiaip, kad galėtumei pusvalandžiu anksčiau ateiti ir ilgiau pabūti. Atsirado tiek naujų žmonių. Kaip niekuomet. Bet ne praeivių, ne šiaip sau. Jie – tokie, kuriuos norisi pasilikti šalia. Kurie yra kur kas daugiau. Išsipildė dvejų metų svajonė numeris vienas – vasaros mokykla Norvegijoje – vienas nuostabiausių mėnesių mano gyvenime. Su nauda, kurios sveiku protu nė neitų išmatuoti, kaip neina išmatuoti visų tų gražių saulėtekių ir saulėlydžių, pamatytų ten.

Visko būta – tiek patyrimų, tiek jausmų, tiek asmeninių pasiekimų: sveikatos, sporto, romantikos, savanorystės, įsimintinų kelionių, net italų mokytis gavau. O dar, dar – svarbiausia – sugrįžo įkvėpimas. Nelauktai, netikėtai. Ir atnešė didžiulę idėją, kuri, viskam gražiai susidėliojus, reikštų mano didžiausią gyvenimo svajonę, norą, troškimą, siekį. Reikštų visą mane. Išsipildžiusią iki pirštų galiukų.

Gavau viską, ko tik galėjau trokšti. Ir dar su investicija į ateitį. Šie metai išmokė daug. Visų pirma, nevertinti pagal knygos viršelį. Bet svarbiausia, ką šių metų dėka išsinešiau, yra tai, kad nebūna nesėkmių. Būna tik įspėjamieji ženklai, jog tai ne tavo posūkis. Ir kad viskas, kam reikia įvykti, būtinai įvyksta – tada, kada labiausiai reikia.

Šie metai kaip „M&M‘s“ pakelis – visko daug, įvairaus ir spalvoto, ir velniškai skanaus. O riešutai šiaip, dar ir labai sveika. 

Metų atradimai: kosmetika

Prisiskaičiau visokių "madingų" ir "firminių" blogų ir nusprendžiau pasidalinti savo mažais ir dideliais atradimais. Iš tikrųjų, pažvelgusi į savo kosmetinę supratau, jog šiemet atradau labai labai daug ir kosmetikos atžvilgiu "šie metai buvo labai sėkmingi", kad ir kaip kvailai beskambėtų. Mat gal kokį trejetą metų ieškojau tinkamo makiažo pagrindo: ir brangių, ir pigių išbandyta - tai per skysta, tai per greit nubėga, tai blizga. Ta pati istorija su plaukų priežiūros priemonėmis - kokius ketverius-penkerius metus (nemeluoju ir neperdedu) mano plaukai buvo visiškai nustoję augti ir suplonėję gal perpus. Tačiau, kaip bebūtų gaila, šios paieškos niekada nepasibaigia ir kur kas dažniau būna nesėkmingos - vis dar neatradau savo nagų priemonės sluoksniavimuisi išgydyti, ir, žinoma, begalės kitko.

Apskritai, kosmetika man yra ne tik būtinybė, bet ir ta tokia "geroji fėja", kurios aromatai, poveikis ir teigiami rezultatai daro diiiiiiidžiausiai gerą poveikį mano ne tik išvaizdai, bet ir savijautai. 

Tai gal užbaigsiu jau visą beletristiką ir pristatysiu savo TOP10, surūšiuotus paeiliui - pagal tai, kas ir kaip man pasitarnavo. 

P. S. Kiekvienas pavadinimas yra nuoroda į gaminį (todėl neaprašinėsiu to, ką galite rasti oficialios svetainės aprašyme).

P. P. S. Visi paveikslėliai, žinoma, vogti iš interneto, iš abejotinos ir nelabai kilmės puslapių.

Schwarzkopf Professional BC Bonacure Oil Miracle Shampoo

Nemeluoja visi tie apžvalgininkai rašydami, kad BC Miracle Oil serija - tikra revoliucija plaukų priežiūros priemonių gyvenime. Visų pirma, jau po antro naudojimo mėnesio mano plaukai ėmė augti kaip ant mielių, vėl tapo vešlūs ir stiprūs. Visų antra, mano vidutinio ilgio plaukams vienos šios tubelės užteko kokiems 5 mėnesiams. Vienintėlis apibūdinimas - tobula.

Max Factor Colour Adapt Foundation

Erškėčiais išklotą kelią nuėjau kol atradau "savo" makiažo pagrindą. Puikus matinis atspalvis (niekada netikėjau, kad kremas gali prisitaikyti prie odos spalvos, bet - tadam!), laikosi visą dieną, kartu su maskavimo pieštuku nuostabiai paslepia paraudonavimus ir spuogus. Apskritai, Max Factor kosmetikai suteikčiau metų prizą kokį, jeigu tik turėčiau ir galių tam, ir patį prizą.

L'Oreal Paris Gentle eye and lip makeup remover

Kiek esu išbandžiusi akių makiažo valiklių, dauguma nesugeba net paprasto tušo iki galo nuvalyti, ir po intensyvaus valymo dažnai būna net akis atmerkt sunku. Šitas valiklis - super švelnus, viską tobulai nuvalo, jokių nereikalingų kvapiklių, ir už puikią kainą.

Venus Perfect Face Care Purifying mask

Kaukės yra atskira istorija. Dažniausiai jos tobulai suveikia pirmus porą kartų, o vėliau oda kažkaip matyt prisitaiko, ir poveikio nelabai matyti. Šita kaukė su baltuoju moliu yra labai maloni užsitepti, o valomasis poveikis - dešimt iš dešimties. Veidas po jos kaip kūdikio, ir dar vienas pliusas - jokių dirginančių, nereikalingų kvapiklių ar dažiklių.

L'occitane migdolų dušo aliejus

Visokių dušo žele yra begalė, ir, tiesą pasakius, visi jie man yra vienodi - dažniausiai tenka rinktis šiaip, pagal kvapą ir pagal pakuotę. L'Occitane ir šiaip į kūną investuoja žymiai daugiau negu kiti, bet kiek mačiau jų puslapyje, šitas aliejus yra viena perkamiausių prekių. Subtilus kvapas, po jo oda labai švelni ir išpuoselėta. Tikrai verta rinktis aliejaus pagrindu sukurtą maudymosi priemonę. Net jei kaina yra didesnė už vidutinę.

Keune So Pure Moisturizing shampoo

Tikrai prabangus dalykas, labai patiko sudėtis - muilintis pradeda nuo sąveikos su vandeniu, skleidžia puikų kvapą, plaukai glotnūs ir malonūs prisiliesti.

Max Factor Loose Powder

Dar vienas stebuklas nuo Max Factor. Vienas atspalvis, bet vėlgi - taikosi prie odos, neperkrauna, lengva it pūkas. Be to, naudojant kasdien man jos užteko geram trejetui mėnesių.

LOreal Paris Volume Million Lashes mascara

Tušą išsirinkti man būna labai sunku. Nes norisi, kad ir storintų, ir ryškintų, ir nesulipintų. Begalė visokių formų šepetėlių, bet man jie visi būna nepatogūs teptis. Šitas - universalus, pasiekia net akių kampučius. Pats tušas nebėga visos dienos bėgyje, nebent labai verksit. Gumulėliai? O kas tie gumulėliai?

L'Oreal Sublime Body Exfotonic Exfoliating Gel

Šveitikliai irgi man atrodo visi vienodi, bet dažniausiai jų poveikis man yra pernelyg silpnas. Šito granulės yra šiek tiek stambesnės negu įprasta, todėl valomasis poveikis intensyvus, gerai putoja (nors šveitikliai neturi putoti, aš mėgstu šią jų savybę), ir kvapas tonizuojantis.

Bourjois Sweet Kiss Lipstick

Nesu didelė lūpdažių aistruolė, nemoku tinkamai išsirinkti atspalvio, bet šituo likau labai patenkinta. Su blizgiais kristalais, bet norint matinio dažniausiai tiesiog suvalgau ką nors, tada blizgis nusitrina, bet spalva išlieka gerą penketą valandų - nusitrina nebent daug geriate arba valgote sriubą.

Avon Skin So Soft Mineral Gems Glamorous Gold Shimmering Body Oil Spray

Šitas - vienuoliktasis - yra bonusas.

Neypatingai gerbiu Avon kosmetiką, bet šitą kūno purškiklį aliejaus pagrindu gavau dovanų ir - tadam! - jis man labai patiko. Tikrai sušvelnina odą, skleidžia malonų ir subtilų kvapą (nuostabiai tinka naudoti po L'Occitane dušo aliejaus) ir suteikia spindesio, bet jis irgi yra labai subtilus, todėl purškiklis puikiai tinka naudoti kasdien (kas mėgsta intensyvų spindesį, toks efektas išgaunamas būnant saulėje).

Žinoma, kosmetika yra toks dalykas, kad viena priemonė vienam gali tikti tobulai, o kitam būti tikras priešas - juk mes visi unikalūs, todėl ir priemonių reikia kiekvienam skirtingų. Anyway, šį bei tą išbandyti, manyčiau, tikrai verta. Kol kas iki, o aš - į tolimesnes paieškas.

Xmas wishlist

Pradėjau rašyti išankstinį laišką Kalėdų seneliui ir suvokiau, kad šiemet mano norai kaip niekada paprasti. Tokie labai "ūkiniai", sakyčiau. Paradoksas - dideliais dalykais pasirūpinu pati, tuo tarpu smulkius palieku visokiems mistiniams personažams. Smulkmenoms dažniausiai tiesiog pritrūksta laiko, - ne itin svarbu, matai, tai ir nustumi į šalį.

Paprastai dovanų prašoma kelionių, bet aš nusprendžiau esanti jau didelė mergaitė ir pageidaujanti kelione pasirūpinti pati, nuo A iki Z (achch, kai laukiu nesulaukiu!), todėl prašau... keptuvių, šlepečių, taurių, pagalvių ir visokio kitokio namų ūkio gėrio. Na, ir šiek tiek gražaus...

Taigi, šiųmetinis Xmas wishlist (arba Kalėdinė istorija):

Kad blynus kepti būtų dar smagiau - blynų keptuvė

Ir kad vakarai namuose būtų dar jaukesni, - su baltu vynu

Kad blynai ir alkoholis kūnui žalos nepadarytų... - hula hoop lankas

O pasportavus - maudynių su nuostabiosiomis L'occitane kūno priežiūros priemonėmis

Ir... Schwarzkopf Professional BC plaukų priemonėmis

O tada - susišukuoti puikiosiomis "Wet Brush" šukomis

Ir galiausiai... šiek tiek pasipuošti!

O kad visi šie ritualai būtų lydimi malonios muzikos - Leon Somov & Jazzu naujasis albumas "Lees and seas"

Nuotaika: žiema

Neprisimenu, kada būta tokio gražaus lapkričio. Galima ant pirštų suskaičiuoti, kiek kartų teko apsiauti guminius botus. Tokiu oru net sunku suvokti, kad jau sekmadienį - oficiali žiema. Jeigu ne parduotuvės su savo super išankstinėmis kalėdinėmis dekoracijomis, tai turbūt ir nesuvokčiau, kodėl jau pradeda snigti.

Kaip bebūtų keista, šiemet visai norisi žiemos. Net jeigu ji žadama labai šalta (nors, žinoma, viltis, kad tai netiesa, gausiai užpildo protą). Balto, puraus sniego, juokingo jo girgždėjimo, snaigių šokių ir šaltuko piešinių ant stiklo. Net įšalusių, paraudonavusių skruostų, sniego angelų ir gniūžčių. O, Kalėdos! Raudonos kojinės, auksiniai saldainių popieriukai, begalė sausainių ir visokių kitokių skanėstų ir malonių smulkmenų. Jau jaučiu iš virtuvės sklindantį kvapą ir matau beplušančią mamą. Bus ramu, jauku ir nereikės niekur skubėti.

Stebėsim lengvai besileidžiančias snaiges ir iki pamėlynavimo žiūrėsim "Vieną namuose".

Ir nereikės niekur skubėti...

Kur lyja šiltas tropikų lietus ir norisi šokti iki nukritimo

Regis, visos baimės kažkada išsisklaido. Gal visai po truputį, gal labai palaipsniui, - bet.

Kai nebijai pasakyti visko; kai stebi, kaip auga ir stiprėja pasitikėjimas. Kai tiesiog atsipalaiduoji ir nesijaudini dėl to, kaip atrodo dalykai. Kai jautiesi lyg ramybės saloj toli toli nuo kranto, nieko netrukdomas. Kur lyja šiltas šiltas tropikų lietus, kur norisi šokti šokius lietuje iki nukritimo.

Kur norisi šokti lietuje tiesiog iki nukritimo.

Motinos Merezės laiduotuvės

Viskas, mano Motinos Merezės karjera pasibaigia. Basta.

O kam švaistytis gerumu? Vis vien jis dažniausiai ignoruojamas. Paprašo tavęs žmogus ko nors, skiri valandą, kurią galėtum sėkmingai panaudoti savo reikalams, o jis ima ir išgaruoja net banalaus "ačiū" nepasakęs.

Gerumas ir geros manieros mus pražudys. Stovi, žmogus, žiūri, kaip tau tiesiai į dušią šika ir maloniai šypsaisi, - etiketas mat. Apsireiškia vidury nakties kažkokie pažįstami, su kuriais paskutinį kartą žodeliu persimetei prieš gerus metus ir prašo, pavyzdžiui, priimti juos nakvoti. Arba paskolinti šimtą litų. Bet pasiųsti tu jų irgi negali - reikia būti diplomatiškam...

Bet juokingiausia yra tai, kad tu šitų žmonių turbūt gyvenime nesi nieko prašęs. Ir net nesugalvotum, nes tokiems dalykams yra šeima, GERIAUSI draugai, o ne koks nors bet kas iš gatvės. Ir juokingiausia, - suvokti, jog net jei tau iš tikrųjų ko nors prireiktų, jie į tavo žinutę net neatsakytų, - nes niekam nerūpi.

Kokia išvada? Susikiškim savo kultūrą...

Nuo šiol tik hardkoras. Amen.

Kino teatro ir delikatesų savaitgalis

Kai universitetas pagaliau pasigaili ir pasistengia, kad šį pusmetį tavo savaitgalis truktų keturias dienas, negali, žmogus, nesutikti, kad gyvenimas gražus... Atrodo, begalę nuveiktum. Todėl imi ir nuveiki tą begalę. Su didžiausiu malonumu.

Kaip sako, kad knygų neužgoš jokios technologijos ir elektroninės knygos, taip manau, kad niekas neužgoš kino. Du iš eilės vakarai kino teatre - nepaprasta palaima.

Velniškai netikėtas aukštas lietuviškos juostos lygis. Ploju atsistojus. Idėja, būdas, priemonės, viskas tiesiog idealu. "Ekskursantę" rekomenduoju visiems.

"Laiko tiltą" rekomenduoju tiems, kas mielai apsiverktų ir šiaip mėgsta romantines dramas. Labai gražu ir, svarbiausia, sukelia nepaprastai daug refleksijų - to trūksta daugeliui filmų.

Pastaruoju metu iš visų pusių mane stengiasi įkalbėti pradėti žiūrėti jei ne serialus, tai bent kažkokias laidas. Ir, oh well, Renatai tai pavyko... Детектор брехні ir sąžiningiausias Ukrainos žmogus.

O tarp seansų reikia pasilepinti - dievinu nusipirkti milijardą produktų, apsikrauti jais visą virtuvę ir galiausiai pasigaminti kažką pakankamai kuklaus, bet visai malonaus. Šį kartą saldžiarūgštė lašiša su briuseliniais kopūstais grietinės padaže. Niam.

Taip visai tarp kitko - spalio mėnesio atradimas. Tobulas blogas, tobulas.

http://whenyouliveinvilnius.tumblr.com/

Ir desertui; (ne)saldžiabalsiai Rudimental, džiuginantys mano ausis jau kokius metelius ir vis nepabostantys. Mmm

Vasaros sezono memuarai

Ką gi, artėja kvailų apibendrinimų metas. Kažkam vienam pasibaigiant ir kažkam kitam prasidedant visada norisi daryti apibendrinimus (o gal tiesiog iš įpratimo?). Tačiau, kaip ten bebūtų, tų apibendrinimų, sakyčiau, visai reikia (siela prašosi...), - visų pirma, įtikinti save, kad tam tikras laiko tarpas praėjo ne veltui.

Tad pastarajam "vasaros sezonui" apibūdinti pasitelksiu Akvilinos citatą: "Vasara 2013 buvo kaip koks Švediškas stalas: visko daug, labai skanaus ir negalima nieko palikt nesuvalgyto."

Gausybę kartų, susimąsčius apie šių metų šiltas dienas, susidarydavo vienoks įspūdis - tarsi nieko grandioziško ir ypatingo nenutiko. Kita vertus, vyko tiek daug, - ir tos visos šukelės susidėlioja į visai dėmesio vertą vitražą, kuriame - ir pažinimas, ir malonumai, ir tinginystė, ir romantika, sportas, filmai, literatūra, tobulinimasis ir begalė kitko.

Pavyzdžiui, visai smagu pabaigti skaityti krūvą kažkada (o vargeli, prieš metus!) pradėtų knygų, tarp kurių jau antroji tavo šiais metais perskaityta norvegiška knyga. (Beje, labai patariu visiems ir visoms pasiskaitinėti Senekos "Apie pyktį" - demotyvuoja nervintis, jaudintis ir visaip kitaip nemaloniai jaustis).

Arba suvokti, jog įtraukusi į savo gyvenseną sportą, vis dėlto nepasidavei, ir visus 5 mėnesius nuo balandžio sąžiningai bėgiojai ir, dar daugiau, įveikei tą nelemtą "pritūpimų iššūkį".

Kaip gera apkabinti tuos, su kuriais prieš metus negailestingai išsiskyrei ir kuriuos pastarąjį pusmetį matei tik Skype lange.

Bent kartą pasidžiaugti (beveik) tikra iškyla, gamta ir ant grilio keptais sparneliais.

Pažinti naujas vietas, kontroversiškas ir šokiruojančiais, o kartu - ir žmones, kurie tampa daugiau negu praeiviai.

Mėgautis tradiciniu kaskart apsilankius savo vaikystės rojuje užplūstančiu įkvėpimu.

Švęsti skandinaviškas Jonines su "autentiškais" bei, oh well, su prezidente...

Gauti nuostabių atvirukų.

Lavinti savo kultūros pažinimą ir pradėti naujus darbus, pavyzdžiui, internetinį žurnalą (arba fotoalbumą ir video reportažus su bananais).

Sukaupti tikrus memuarus Twitteryje...

Ir, žinoma, žiūrėti, žiūrėti ir dar kartą žiūrėti ir, pagaliau, atrasti tikrai vertų dėmesio filmų!

Taigi, citata pradėjau, citata ir pabaigsiu (neįsižeiskit, čia juk viso labo meninė priemonė):

"Pabaiga ir kaulas. O kas skaitė - tas kvailas. Kaip bato aulas."

V. Gombrovičius "Ferdydurkė"

Kai pakvimpa rudeniu

Liūdna stebėti, kaip saulėlydis vis panašėja į vėlyvo rugsėjo besileidžiančią saulę, šiluma rusena it silpnutėlė ugnelė, o sutemos ateina taip anksti.

Oras kvepia rudeniu ir kažkodėl visai nedžiugu, kad jau tuoj - rugsėjis, bet kažkaip taip ilgu ir nostalgiška.

Netruks, ir vėl įsisupsim į rutiną ir plėšymąsi tarp universiteto, darbo ir draugų. O po kiek ilgėliau - į šiltą pledą, sesiją ir Naujuosius.

O čia šiek tiek džiazo nuo Krzysztof Komeda ("Knife in the water" OST)

Faini tie žmonės arba kaip devyniolikmečiai išlaiko visuomenę

Miesto viešojo transporto stotelėse galima susidurti su visokiais klounas. Kartais būna visai smagu, bet dažniau visgi tenka nusivilti.

Jau pripratau, kad kaskart atėjus į mūsų (o ir ne tik) stotelę esi nuskenuojamas žvilgsnių. Taigi, ta pati istorija. Netoliese stovėjęs vidutinio amžiaus, visiškai normaliai apsirengęs vyras, nuskenavo mane nuo viršugalvio iki pirštų galiukų. Juokingiausia tai, jog jis manė, kad aš to nepastebėjau. Tačiau tai buvo ne tai, ką pirmiausia galima būtų pagalvoti (et, tie nepadorūs senstelėję diedukai). Po sekundės jis jau stovėjo priešais mane (akivaizdžiai kirtęs mano asmeninės erdvės atstumą) ir prašė pagelbėti jam: „Tikrai nelaimė nutiko“. Aš tyliai atsakiau „Negaliu...“ ir paskendau refleksijų liūne.

Pirma, ką pagalvojau, buvo: O, žmogau, kad tu žinotum, į kokį mėšlą dabar įklimpusi aš... Bet juk neinu prašyti išmaldos. Tas vyriokas, ko gero, pamatęs mano rankinės dydį nusprendė, kad piniginė irgi, matyt, bus nemaža. Aišku, iš kur jis gali žinoti, kad aš studentė? Iš kur jis gali žinoti, kad man pačiai dabar reikia gelbėti kaip niekam kitam?

Labiausiai per širdį smogė tai, kad tas vyras pagal amžių tiktų man į tėvus. Jau nugyvenęs pusę amžiaus jis ateina ir prašo manęs, kažkokios devyniolikmetės studentės, pinigų, nors iš tikrųjų viskas turėtų būti atvirkščiai. Tai kur tas pasaulis ritasi?

Prakeliavus per visas šias mintis staiga apėmė toks noras išrėkti jam tiesiai į veidą: GĖDYKIS!

Gal vietoj visų atominių bombų ir visokių ten super mandrų technologijų reikėtų sukurti kokį orumo generatorių? Kokį motyvacijos šaltinį? Žinoma, kalbėti lengva – gyvenime visaip būna, bet kodėl vieni žmonės, išgyvendami labiausiai sumautus dalykus, sugeba nenusiristi iki paskutinio lygio ir siekia aukštai iškelta galva eiti pirmyn , o kiti – et, numoja į viską ranka ir kažkodėl sumąsto, kad viską už juos gali išspręsti kažkas kitas. Pavyzdžiui, koks nors random -niolikmetis.

Juokingiausia tai, kad tas vyriškis net neatrodė kaip vargdienėlis našlaitėlis. Tai ką, nuo šiol valstybę ant kojų laiko ne darbingo amžiaus piliečiai, o tie, kas dar pats ant savo kojų atsistoti nespėjo?

15 dalykų apie paskutinę atostogų savaitę

Well, well, well. Kartais, ko gero, būtina įamžinti akimirką, kad galėtum ją įvertinti ir suprastum, kiek tavo gyvenime tų "tokių" akimirkų yra. O kartais, pasirodo, reikia sudaryti sąrašą - tam, kad įsitikintum, kiek daug galima nuveikti per savaitę. Ir šitoje, deja, jau paskutinėje, atostogų savaitėje sutilpo kur kas daugiau, negu penkiolika ar net šimtas penkiolika dalykų, nes kiekvienas mažas atradimas, kiekvienas praeivio žvilgsnis ar atsitiktinis "ačiū" yra atskira istorija.

1. Apmąstymai, maloningi ir liūdni, gimdantys pačias netikėčiausias išvadas ir nukeliantys į tolimą ateitį. Leidžiantys skleistis naujoms svajonėms ir žiebtis naujoms viltims. Tie, kurie niekada nepalieka, bet visada būna kitokie. Leidžiantys pažvelgti iš šono į save ir savo gyvenimą.

2. Išbandymai virtuvėje. Niekada negalėjau pagalvoti, kad mėgsiu suktis virtuvėje.

Keptos bulvės su česnakais ir krevetės mango ir ananasų padaže.

Ir dar vienas tobulas atradimas - vaisių ir daržovių smoothies.

3. Susitikimai su trumpiau ar ilgiau, arba labai ilgai - nematytais draugais ir pokalbiai, pokalbiai, pokalbiai. Malonūs ir nuoširdūs. Well, net jeigu jie būna per skype. Mes augame, mes kovojame su gyvenimu ir netikime stebėdami, kokie vis dėlto narsūs esame. Stebimės netikėdami, koks nenuspėjamas yra gyvenimas ir kokias tiesas jis mums parodo.

4. Naujos vietos - nauji atradimai. Ne tik maistui, bet ir patogiems snieguotiems vakarams praleisti. Su mažiau ar daugiau įmantriu maistu ir skirtingo plauko lankytojais.

Popierinis baras @ Lithuanian Design Block

Mano Guru salotų baras

5. Naujų kino žanrų atradimai. Pasirodo, galiu žiūrėti net fantastiką. Net pusiau istorinę fantastiką, kaip, pavyzdžiui, Beovulfas.

6. Netikėčiausia "liaudies medicina". Gyveni, žmogus, ir mokaisi. http://jaunimogidas.lt/nekenksmingas-dantu-balinimo-budas-skalavimas-aliejumi/?fb_action_ids=588758311151113&fb_action_types=og.likes&fb_source=timeline_og&action_object_map=%7B%22588758311151113%22%3A246447832156477%7D&action_type_map=%7B%22588758311151113%22%3A%22og.likes%22%7D&action_ref_map=%5B%5D

7. Nauja - gerai užmiršta sena. Bet... kai kurie dalykai tiesiog nepasimiršta.

8. Tai, kas leidžia keliauti neišeinant iš namų, kas leidžia susipažinti su naujais žmonėmis nepaisant visų tų kilometrų, kurie mus skiria. Postcrossing su savo nuostabiais kaskart naujais lobiais - atvirukais.

9. Vasarį pradedant - nuo premjerų. Dar vienas filmas į vintažinių, retro juostų kolekciją mano širdyje.

10. Tai, kas visada įkvepia. Iš ko galima pasimokyti, kam galima baltai pavyduliauti, kas lepina savo prasmingomis mintimis arba nuostabiais vaizdais.

Asmeninio tobulėjimo blogas

http://povilas.panavas.lt/blogas/2013/01/17/technologinis-zmogus/

Ir, vis dar mano mėgstamiausias, vienas vienintelis visada tobulumo kupinas - Creature Comforts

http://www.creaturecomfortsblog.com/

11. Dar vienas atrastas džiaugsmas akims. Kai kuriuos vaizdelius norisi žiūrėti dar ir dar. Ir vėl ir vėl.

12. Savaitės idėja - Photo a day. Tam, kad taptum išradingesnis. Tam, kad taptum pastabesnis rutinai, tam, kas tave supa kasdien ir sugebėtum pamatyti ją kitu kampu.

http://fatmumslim.com.au/category/photo-a-day-2/

13. EPIC dalykų kaupykla, kur užklydus niekada nebus liūdna.

http://z0r.de/L/z0r-de_1.swf

http://z0r.de/L/z0r-de_1050.swf

14. Sugrįžimas į senas vietas. Atrodo, tokias artimas ir tuo pačiu jau tokias tolimas. Kur dabar, praėjus vos pusmečiui, sugrįždamas jautiesi visiškai kitaip. Kur tave vis dar prisimena ir apgaubia šiluma bei apipila klausimais. Kur norėtųsi sugrįžti kasmet.

15. Naujiena, leidusi keliauti ne tik po tolimus kraštus, bet nuo šiol - ir pažinti savo gimtąja žemę, paklaidžioti po savo vaikystės apylinkes ir ilgai nesilankius namuose pasivaikščioti iki skausmo pažįstamomis gatvėmis bent per internetą.

Kaip banalu arba ir vėl apie šventes

Ką gi, ką gi, po ilgų mėnesių neapsireiškimo pagaliau pasirodau su savo niekaip ypatingai neoriginaliu įrašu. Tai padaryti reikėjo jau seniai. Bet kai artėja sesija (ypač patį pirmą kartą), minčių srautai žymiai sumažėja, tiksliau, vis labiau linksta visokių literatūros teorijų kryptin, o ir laiko toms mintims įamžinti ne visada yra. Visgi Kalėdos – puiki proga kelias dienas atsikvėpti prieš neriant į tolimesnius keturis išbandymus, per kuriuos norisi „pernerti“ kaip įmanoma greičiau, kad po jų, tikrosioms atostogoms prasidėjus, galėčiau apdovanoti save pačiais nuostabiausiais dalykais ir pačiomis geriausiomis atostogomis. O dabar prie reikalo.

Šventės yra toks dviprasmis dalykas... Viena vertus – jaukūs pasisėdėjimai šeimos apsupty, dovanos, šiluma ir jaukumas. Kita vertus – perdėm dideli rūpesčiai, skubėjimas, nesaikingas valgymas, etc. Niekada ypatingai nemėgau visų šventinių susibūrimų. Gal dėl to, kad visada norėjosi dar daugiau to jaukumo, šurmulio, daugiau veidų ir balsų. Gal todėl pavydėjau ir vis dar pavydžiu didelėms ir gausioms šeimoms, kurios per šventes susirenka kartu, juk mūsų šeimos ratas mums su broliu suaugus susiaurėjo iki poros šeimos narių. Nors, kuo labiau suaugi, tuo labiau pasikeičia, tarp viso kito, ir požiūris į šias šventes, pats jų šventimas. Šį kartą Kūčios ir Kalėdos buvo palaimingai kitokios.

Visų pirma, tokios ramios ir jaukios, oras sklidinas patiekalų aromatų, o kambarys skendo žvakių liepsnelių šviesoje. Tuomet vakaras po vaišių pavirto ilgais pasišnekučiavimais su mama, tokia pasiilgta ir kaip visad rūpestinga. O, tas palaimingas jausmas susitikti su senais gerais pažįstamais ir, pagaliau, su draugais, kurių nematei pusę metų, kurių (pusės metų), berods, visiškai nebuvo. Rodos, apkabintum ir stovėtum taip visą amžinybę nepaleisdamas. Ir, kaip įprasta, juoko ir pokalbių srautų kupini vakarai. O, kaip pradedi, žmogus, vertinti tas akimirkas, kai jos tampa tokios ribotos. Pagaliau, kaip gera ir vėl būti namie. Miegoti savo lovoje, stebėtis, koks didelis mūsų vonios kambarys palyginus su mūsų nuomojamu butu ir begalė visokių smulkmenų smulkmenėlių. Kažin, galbūt Kalėdos iš tikrųjų yra stebuklingas metas?