"Aš nuoširdus žmogus, cinizmas, ironija, piktžodžiavimas - šūdas visa tai, tik kaukės, po kuriomis slepiu savo siaubingą jautrumą ir pykinantį nuoširdumą."
"Kiek prisimenu rašytojų, su kuriais bendravau, jie visi - labai jautrūs žmonės, sunkiai pakeliantys, taip sakant, tikrovės spaudimą. Nuolatinės abejonės dėl savo pašaukimo - kas tu esi? Poetas - ką tai reiškia, kažkokius žodžius dėlioji - atrodo taip nerimta, infantilu. Kaip sakė Sapfo, žodžiai - tik vėjas. Tu sėdi ir gamini vėją. Empedoklis norėjo pasidaryti maišą vėjams gaudyti. Skamba poetiškai, betgi tai šūdžiaus darbas. Ir negali pasiteisinti - aš jautrus, todėl turiu teisę gerti. Bet tai dažnai buvo susiję su pažeidžiama psichika, pažeidžiama socialine laikysena. Visi mes dirbom kokiose nors redakcijose - žurnalų, laikraščių. Ir kas per profesija? Poetas, rašytojas, pašaukimas, talentas, genialumas - kiek visokio šlamšto apie tai prikalbėta, kiek likimų pražudyta, kiek iliuzijų, tuščių vilčių. Ir vėl galiu pasikartoti - kas gali pasakyti, kurios tų iliuzijų vertingos, kokios viltys geresnės už kitas..."
"Kartais iš tamsos geriau matosi šviesa, ypač kai ji silpna, kai jos mažai."
"Nes kas gi yra tas tavo balsas? Triukšmas, kurį sukelia skleidžiamas oras."
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą