Amžinybė. Ir mes įkalinti joje

Ir štai, pagaliau po tokios pertraukos, iš tikrųjų užpildytos visko visko naujo ir interneto nebuvimo, vėl pasireiškiu. Welcome home!

Čia labai greitai bėga laikas. Minutės tirpsta dienose, o dienos išsisklaido ore, kaip baltas rūkas. Čia mes gyvename be mikrobangės, kurios, tiesa, visai ir nereikia. Čia mes gyvenOme be interneto, kuris, tiesa, jau privertė savęs ilgėtis. Čia daug praeivių, besikalbančių su savimi. Kaip ir „dar ne visai bomžų“. Ir, kaip kažkas beprotiškai taikliai pasakė: čia žmonės rengiasi įdomiai. Atrodo, kad užsimeta ant savęs viską, kas pasitaiko po ranka. Čia oras vėsta palaipsniui. Čia maišosi visi akcentai ir dialektai. Ir vienas kuris įsigudrina pastebėti, kad kalbi su akcentu. O kažkas – kad tavo kreivas raštas. Bet dažniausiai čia niekas nieko nepastebi. Šeštadienį vakare viešasis transportas ištuštėja ties stotelėmis centre. O mūsų rajonas amžinai yra tuščias. Tyli, nejauki dykuma. Čia kiekvienas yra atskira sala. Čia kiekvienas yra“asmenybė“. Kartais, įsisupę į naują rutiną, prisimename senus laikus ir žmones. Bet dažniau – susitinkame su naujais. Visiškai nepažįstamais. Čia ir svajojame, ir skundžiamės, ir džiaugiamės. O nuotaikų kaitų sindromas neišgyja net ir šioje vietoje. O ar būna čia kada tokia pat nuostabi bobų vasara? Ir kodėl kaskart išvažiuoti iš namų yra šiek tiek graudu? Kartais gal net graudžiau, negu kai važiavai, suvokdamas, kad išvyksti ilgam. Kas pasakys, kur yra pati gražiausia šio miesto vieta? Kur yra pati artimiausia siela? Čia daug erdvės. Ir tuo pačiu nedaug. Čia visada neišsimiegi ir neturi laiko skaityti savo malonumui. Čia viskas taip, ir anaip, ir kitaip. Tiesiog, čia. Ir laikas, ir troškimai – kaip tirštas rūkas. Kartą jame pasiklysti, kartą plačiau pramerki akis ir lyg atsibundi – aplinkui matai plaukiančius debesis – šok, ant kurio nori. Aplinkui matai praplaukiančias, skriejančias arba besivelkančias valandas. Matai, ir net nespėji su jomis atsisveikinti. Čia yra visiškai kitoks kvapas ir raktų pakabukas barška visiškai kitaip. Amžinybė. Ir mes įkalinti joje. Čia – arba kur nors kitur. Miestai, keliai, dykumos. Jos mus keičia. Jos ir jie. Ir tai gali būti daugiau ar mažiau, bet svarbu. O gal ir ne. O gal, šitas „čia‘, jau netrukus išsisklaidys tvankiame, rusenančiame šiluma ore. Ir tada jau nei ši, nei bet kuri kita erdvė, bet koks pasaulis ir bet kokia mintis – viskas taps nebesvarbu.