Stingdanti nejautra arba Rutina žudo

Gyvenimas nutrina mus.

Vieną dieną imi suvokti, kad esi visai nebe tas. Visai nebe toks.

Gyveni, patiri, tačiau viskas tarsi praplaukia pro tave. Nuolat skubi, žiūri į viską paviršutiniškai, o baisiausia - suvokti, kad imi numoti ranka į dalykus, kurie kadaise buvo esminiai.

Kaip suderinti sėkmingumą ir gyvenimo turinį, išsaugoti esybę kaip vertybę?

Gyvenimas apgaubia kažkokia siaubinga nejautra. Visa, kas trapu, jautru, gražu, tyra užgniaužiama kažkur giliai skrandyje ar kepenyse. Nuolatinis skubėjimas pavergia ir įkalina paviršutiniame daiktų pasaulyje. Infekuoja.

Ir, atrodo, niekada jau iš to neišsivaduosi. Nes kūrybingumas užmigo. Sutrupėjo. Tiesiog išsitrynė.

Ištrynė tikrąjį tave.

Azerbaidžano širdy

Kartais žvirbliu išskridęs žodis teatrodo tik tuščias deguonies eikvojimas, - nes mūsų pasaulyje jau sunku tikėti pažadais. Bet kai pažadas vieną dieną ima ir išsipildo, telieki stovėti sukrėstas iš netikėtumo ir neįstengi surasti argumentų, leidžiančių pasakyti šiai galimybei "NE". Tokiu būdu mane gyvenimas įvėlė į dar vieną nuostabų nuotykį, toli, labai toli - Azerbaidžano širdyje, Baku.

Baku yra iš tų miestų, kurie sužavi nuo pat pirmos akimirkos. Nuo pat penkiais ryto dvelkiančios ramybės iki visuotinio vakaro žybsėjimo ir mirgėjimo.

Kiekvienas pastatas vienas geresnis už kitą, grindinys toks išblizgintas, kad sunku atsispirti potraukiui numesti šalin avalynę ir prasieiti basomis.

Šis miestas sužavi kiekviena savo senamiesčio pastatų ar moderniausių dangoraižių plytele. Miestas, alsuojantis švara ir begaliniu rūpesčiu išore – pradedant skverais, baigiant vietiniais gyventojais.

Miestas, kuris alsuoja Europa, savo pakraščiuose talpindamas visą Rytų koloritą. Ir tik tuose pakraščiuose iš tikrųjų suvoki, kad čia Rytai, kad esi Azerbaidžane. Tos kalnų supamos pusplynės, šiukšlių pluoštai, naftos fabrikai ir niekada nesibaigiančios statybos.

Pro turistinio autobusiuko su visu garsu paleista vietine muzika langą viskas atrodo kažkaip svetimiau, autentiškiau.

Dangus čia toks, kad milžiniškas, žibančias žvaigždes, atrodo, ranka pasiektum. O mažas mūsų orlaivėlis tarytum įstrigęs visoj šitoj beribėj platumoj, virš skaistaus, persišviečiančio debesų patalo.

Tas jausmas, stovėti akmenynėj dykumoj, sklidinoj subtilaus gėlių dvelksmo ir beprotiškai palaimingai persmelkiančios ramybės. Neįmanoma pamiršti to tylaus vėjo šnypštimo, tų malonių jo glamonių palei plaukus ir kaklą. Tai viena nuostabiausių vietų, priminusių Kapadokiją Turkijoje viena vietų, kur iš susijaudinimo norisi verkti.