Taip.
Dienos naujiena: dvidešimtmetė nakčiai įsijungė krautis telefoną; rezultatas: trumpasis jungimas, pakrovėjo lydymasis, uždusimas dūmais. Nė neprabudus. Kas kaip, o aš kaip visad — optimistiškiausia — bent jau lengva mirtimi mirė. Apie tokią mirtį tik pasvajok. Naujiena sudrebino visus nuo senumo sutriušusius namus. Savaime aišku, išskyrus mane. Šiaip, tokie įvykiai mane net labai drebina, net per daug jautriai reaguoju į juos, vis dar varantis į priekį bandant kovoti su neatsakingumu ir pasaulio žiaurumu, bet kurgi kažkokia mergina prieš Afganistano karus, Šlubuojančių Arklių gaisrus, metro bombardavimus ar dar kuriuos galus. Pagal mano politiką (deja, aplinkinių labai nesuprantamą ir nepalaikomą), reiktų gilintis į tokius dalykus, kuriuos iš tikrųjų galėtume pakeisti. Ta prasme, jei nebūtume tokiais žvėrimis (atsiprašau, už tokį nemielą palyginimą, bet jis vis dėlto aktualus. Deja deja). Na, taip, kaip tik tokius besilydančius pakrovėjus sustabdyti ir galime — pasakysite, bet tai jau kiekvieno asmeniniai atsargumai, apdairumai, ir bla bla bla. Saugumo instrukcijas pažįstame visi, net logika bepasinaudojant, išpyškintume kaip Tėve Mūsų. O terorizmas, Mielieji mano, gimsta jau tikrai ne iš neatsargumo. Baisiausia, kad jis apskritai, gimsta iš mūsų. Dėl kažkokio, atsiprašau, nesusipratimo. Sumautų tikėjimų, šudėjimų, seilių varvėjimų. Baisūs dalykai vyksta, po galais, ir jau laikas atmerkti savo sulipusias nuo tingėjimo gyvent akis, mielieji.
Taip, įsijaučiau. Dar norėjau pasakyti kai ką kitą. Apie atsitiktinumus. Nelaimingus atvejus. Tuos, rutiniškus, banalius iki negalėjimo. Bet, vis dėlto, deja, neretai pasibaigiančius tragiškai. Su tais pačiais pakrovėjais. Namiškėliai mano spardėsi ir spjaudėsi, kad reikia gyventi atsargiai. Žinoma, žinoma, sutinku. Iki nelaimės vienas žingsnis. Jokių žingsnių išvis nereikia, iki tos nelaimės! Jei jai reikės, ji būtinai ateis, pati, atsargus būsi, ar ne. Ir šiaip, labai vertinu moralę: kam skirta sudegti, tas nenuskęs. Taip. Labai patarčiau jos laikytis, ypatingai, kas bijot mirties. Nes, po galais, kam tada išvis gyvent, jei bijaisi kiekvieno kampo? Mano superbanaliu proteliu suvokiant, tai tiesiog nelogiška.
Taip. Išvada: Gyvent baisu. Baisu gyvent. Bet geriau tikėkite likimu, o ne šikitės, koks baisus pasaulis. Be abejo, posakis vienas lauke ne karys labai teisingas, bet visada gali susirasti sąjungininkų.
Tausokitės.
Dienos naujiena: dvidešimtmetė nakčiai įsijungė krautis telefoną; rezultatas: trumpasis jungimas, pakrovėjo lydymasis, uždusimas dūmais. Nė neprabudus. Kas kaip, o aš kaip visad — optimistiškiausia — bent jau lengva mirtimi mirė. Apie tokią mirtį tik pasvajok. Naujiena sudrebino visus nuo senumo sutriušusius namus. Savaime aišku, išskyrus mane. Šiaip, tokie įvykiai mane net labai drebina, net per daug jautriai reaguoju į juos, vis dar varantis į priekį bandant kovoti su neatsakingumu ir pasaulio žiaurumu, bet kurgi kažkokia mergina prieš Afganistano karus, Šlubuojančių Arklių gaisrus, metro bombardavimus ar dar kuriuos galus. Pagal mano politiką (deja, aplinkinių labai nesuprantamą ir nepalaikomą), reiktų gilintis į tokius dalykus, kuriuos iš tikrųjų galėtume pakeisti. Ta prasme, jei nebūtume tokiais žvėrimis (atsiprašau, už tokį nemielą palyginimą, bet jis vis dėlto aktualus. Deja deja). Na, taip, kaip tik tokius besilydančius pakrovėjus sustabdyti ir galime — pasakysite, bet tai jau kiekvieno asmeniniai atsargumai, apdairumai, ir bla bla bla. Saugumo instrukcijas pažįstame visi, net logika bepasinaudojant, išpyškintume kaip Tėve Mūsų. O terorizmas, Mielieji mano, gimsta jau tikrai ne iš neatsargumo. Baisiausia, kad jis apskritai, gimsta iš mūsų. Dėl kažkokio, atsiprašau, nesusipratimo. Sumautų tikėjimų, šudėjimų, seilių varvėjimų. Baisūs dalykai vyksta, po galais, ir jau laikas atmerkti savo sulipusias nuo tingėjimo gyvent akis, mielieji.
Taip, įsijaučiau. Dar norėjau pasakyti kai ką kitą. Apie atsitiktinumus. Nelaimingus atvejus. Tuos, rutiniškus, banalius iki negalėjimo. Bet, vis dėlto, deja, neretai pasibaigiančius tragiškai. Su tais pačiais pakrovėjais. Namiškėliai mano spardėsi ir spjaudėsi, kad reikia gyventi atsargiai. Žinoma, žinoma, sutinku. Iki nelaimės vienas žingsnis. Jokių žingsnių išvis nereikia, iki tos nelaimės! Jei jai reikės, ji būtinai ateis, pati, atsargus būsi, ar ne. Ir šiaip, labai vertinu moralę: kam skirta sudegti, tas nenuskęs. Taip. Labai patarčiau jos laikytis, ypatingai, kas bijot mirties. Nes, po galais, kam tada išvis gyvent, jei bijaisi kiekvieno kampo? Mano superbanaliu proteliu suvokiant, tai tiesiog nelogiška.
Taip. Išvada: Gyvent baisu. Baisu gyvent. Bet geriau tikėkite likimu, o ne šikitės, koks baisus pasaulis. Be abejo, posakis vienas lauke ne karys labai teisingas, bet visada gali susirasti sąjungininkų.
Tausokitės.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą