10 įspūdžių apie Paryžių

 

Jaukuma. Vos atvažiavus į miestą, klaidžiojant aplinkinių jo rajonų keliukais susidarė labai jaukaus miesto vaizdas. Kadangi pirmiems įspūdžiams tai būdinga, - bijojau, kad išsisklaidys kaip lengvas rūkas, tačiau neišsisklaidė. Paryžius yra labai "koncentruotas" miestas, pastatai sustatyti arti ir jeigu pažiūrėtume iš labai aukštai - jis atrodo pakankamai simetriškas. Malonius jausmus sukelia ir graži, tvarkinga aplinka ir - ypatingai - pakankamai siauros gatvės.

Jeigu reikėtų apibūdinti Paryžių keturiais žodžiais, pagal mane tai skambėtų taip: "Tiltų ir mopedų miestas". Paryžių kerta Senos upė (Seine), per kurią nutiesta virš 30-ies tiltų. Pagal mane, tai yra daug. O dėl mopedų, tai jų pilna visur. Ir šiaip jau, manyčiau, labai geras sprendimas.

Labai nustebino automobilių parduotuvės pačiame miesto centre, pvz., Eliziejaus laukuose. Pas mus jos kažkaip labiau pakraščiuose išsimėčiusios, todėl buvo keista. Be to, jų ne dvi ir ne keletas, o pakankamai daug. Ir dar begalė motociklų parduotuvių.

Apskritai, pas prancūzus su transportu viskas yra gerai. Skirtingai negu pas mus, labai tvarkinga taksi sistema - niekas nieko neapgauna. Ir patys taksai tokie classy - pavyzdžiui, naujutėlaičiai Volkswagenai arba BMW. Žinoma, su tokiu nuostabiuoju BMW pavažiavus 7 kilometrus darbo dieną ir ne spūsčių metu teko pakloti 25 eurus, bet, ką gi, Paryžius visgi brangus miestas.

Benamiai. Jų Paryžiuj stebinančiai nemažai, net girtų, miegančių metro ant suolelio. O šiaip, teko matyti nemažai tiesiog gatvėje ant čiužinių miegančių net visa šeima, su vaikais. Kraupokas vaizdas. Keista, kad to nedrausmina policija.

Nemaloni staigmenėlė atvykus į Paryžių - ryšio sutrikimai. Dažniausiai prieš kelionę užsisakai paprasčiausią nemokamą tarptinklinio ryšio paslaugą ir gali laisvai kalbėtis ir susirašinėti (veikė net Turkijoje), bet prancūzai turi kažkokių savų mandrumų. Juokingiausia tai, kad galėjau priimti skambučius ir žinutes, bet pati paskambinti, parašyti ar net prisijungti prie wi-fi negalėjau. Nežinau, gal visa tai galima sutvarkyti pakeitus kažkokius nustatymus telefone, bet.

Kaip Anglijoje nieko nuostabaus gatvėje girdėti lietuvių kalbą, taip Paryžiuj - daugybė rusų. Na, ir baltarusių. Apskritai, toks įspūdis, kad skridom iš Baltarusijos - pilnas lėktuvas baltarusiškų turistų, kuriems iš Vilniaus yra keliauti tiesiog pigiau.

Kažkodėl maniau, jog prancūzai yra kiek arogantiški ir nedraugiški žmonės. Gal dėl visų tų įspėjimų, kad pastarieji nemėgsta turistų ir tų, kas nekalba prancūziškai. Bet kiek mums teko susidurti, visi maloniai padeda, kalba angliškai ir netyčia pastūmę atsiprašinėja.

Palyginti su kitais miestais, Paryžius labai gerai pritaikytas turistams - visur užrašai, nuorodos ir visokia kitokia informacija anglų kalba (išskyrus supermarketą - norėjau nusipirkti cikorijų, bet visos etiketės buvo tik prancūzų kalba). Nors, žinoma, mano įsitikinimo, kad Vilnius yra "viskas-turistams" miestas, nenugalės niekas. Visur yra angliškų nuorodų, diduma maisto etikečių "daugiakalbės", kavinių ir restoranų menių minimum dviem kalbomis.

Paryžius yra ne tik koncentruotas, bet ir mažas miestas. Prieš skrendant palyginau vikipedinę informaciją, kur rašoma, kad Paryžiaus plotas - vos virš 100 kv. km., tuo tarpu Vilniaus - 400 kv. km. Mano reakcija buvo "wtf", ir nežinau, kiek tiesos yra tuose skaičiuose, bet Paryžius vis vien yra mažas. Valandą laiko važiuojant iš centro pas juos jau atsiduri priemiestyje, o pas mus juk viešuoju transportu apie valandą laiko iki centro keliauti reikia, pvz., iš Fabijoniškių or something. Ir šiaip, pas juos nėra "plyšių" tarp miesto ir tolimesnių gyvenviečių, važiuojant yra tarsi ištisas miestas, tik vis mažėjantis ir retėjantis.

Turistams ši situacija yra itin palanki, nes lankytini objektai netoli vienas kito ir per dvi dienas galima apžiūrėti tikrai labai daug (pavyzdžiui Londone ne ką daugiau spėjau apžiūrėti per 5 dienas).

Visa tiesa apie pirmadienius arba Kada liausimės tingėję gyventi

Ko gero, neretas mūsų iš už kiekvieno kampo girdime, kaip visiems (įskaitant save) norisi, kad greičiau ateitų savaitgalis ir kaip užknisa pirmadieniai. Man ši epidemija, tiesą pasakius, niekada nebuvo suprantama, nes visų pirma, labai mėgtu visus rytus ir dievinu tą jausmą, kai tik atmerkus akis prisimeni, kiek įdomaus šiandien tavęs laukia. Visų antra, pirmadieniai man yra tarsi patrigubintas visų tų rytinių džiaugsmelių variantas. Kaip naujas iššūkis, nauja perspektyva. Pirmadienis - kaip nauja galimybė, dar vienos durys į nežinomybės ir žavesio kupiną ateitį, dar vienas išbandymas - argi tai ne malonumas? Jau kažkada esu užsiminusi šia tema: Jeigu jūs nemėgstate pirmadienio, reiškia, laikas keisti jūsų gyvenimą. Jeigu jūs nemėgstate eiti ten ir daryti tai, ką darote, tai rimta.

O iš tikrųjų, tai esmė visai ne savaitės dienos pavadinime ar kažką. Visa tai jūs puikiausiai žinot ir patys. Dabar prie reikalo. Siekiant įsitikinti, kad situacija ne tokia, kaip ji atrodo, sukūriau trumpą, netobulą apklausą, kuri mane labai nudžiugino. Nes:

1. Pirmadienių neapkentėjais save laiko tik 46 % visų respondentų, 27% buvo šiuo klausimu abejingi ir šios dienos "priešų" buvo tik 26%.

2. Pirmadienį sunkia diena NElaiko net 57 % apklaustųjų.

3. Net keturių žmonių mėgstamiausia diena buvo būtent pirmadienis.

4. Atskirą nominaciją duočiau žmogui, vienu sakiniu parašiusiam viską, ką noriu jums pasakyti šiuo įrašu: "Pirmadieniai ne tokie jau ir blogi, kai geriau pagalvoji. Pirmadienio galima nekęsti dėl kelių priežasčių: a) jei sekmadienį vėlai nuėjai gulti ir pirmadienį pradedi miegojęs vos dvi valandas; b) jei savaitgalį šėlai ir pirmadienio rytą vis dar troškina; c) jei nekenti veiklos, kuria užsiimi ir grįžti jos atlikti yra savanoriška kankynė dėl menko atlygio (tokiu atveju reikia ne išbraukti pirmadienius iš kalendoriaus, o keisti veiklą)."

Tačiau savaitgalis, savaime suprantama, buvo mėgstamiausių dienų top'e. Ir liūdna buvo skaityti atsakymus, kad po savaitgalio sunku atsigauti (ką ten tokio reikia daryti, kad reikėtų "atsigavinėti"?...), kad nesinori užsiimti laukiančiais darbais, arba tenka eiti į pragarą. Dar smagiau buvo su pirmadienio šūkiais - labiausiai patiko "Prasideda darbo savaitė, vėl galima laukti savaitgalio"; "Pabudau, pažiūrėjau ir užmigau", "Carpe Diem" (pažymėtas kaip kiekvienos dienos šūkis - hm, originalu. Tik ar motyvuoja, nežinau); "Trukt už vadžių, vėl iš pradžių" ir kiti, veikiantys kaip puikiausias motyvatorius, besisiejantys su naujomis galimybėmis and so on.

Taigi, širdingai dėkui visiems sugaišusiems tas kelias minutes ir atmerkusias man akis. Tačiau litaniją dėl pirmadienių neapykantos buvau paruošusi jau anksčiau, ir vis vien noriu ją paskirti. Šiaip jau naudinga bus net tiems, kas neturi motyvacijos problemų.

Visa ta neapykanta pirmadieniams, žinoma, yra tik metafora, o ši istorija savaime yra liūdna štai kodėl:

Susidaro įspūdis, jog visi mes - tinginiai. Niekas nenori dirbti, niekas nenori mokytis, niekas nenori gyventi. Ar tikrai gimėme tam, kad viskas nukristų iš dangaus? Kam tada apskritai čia esame? Koks malonumas vartoti, kai nei tam vartojimui, nei viskam, kas vyksta prieš ir po jo, nesuteikiama prasmė?

Kažkas labai teisingai atvirame apklausos klausime parašė (perfrazuota): kalti ne pirmadieniai, kaltas mūsų požiūris į gyvenimą. Kai kas rytą keliesi tik tam, kad eitum į nemėgstamą vietą, užsiimtum nemėgstama veikla, susitiktum su tau nemaloniais žmonėmis - gal visai nesvarbu, kurią savaitės dieną tai darai? Gal tikslingiau būtų iškelti klausimą KAM visa tai darai?

Dažnai gyvename ateitimi, besivadovaujant išmintim, kuriai būdinga užsitęsti iki begalybės: "užsidirbsiu, o tada gyvensiu, kaip panorėjęs. Dabar galima ir pakentėti." Problema tame, kad žmogui niekada negana ir ši idilė galų gale priveda prie nusivylimo savimi, aplinkiniais, gyvenimu apskritai.

O kas, jeigu kartą prisėstume ir apsvarstytume viską iš anksto? Pasvėrus savo poreikius ir galimybes, šansai mėgautis gyvenimu DABAR ir visada būtų kur kas didesni. Kitaip visa tai - užburtas ratas, pasaka be galo arba tiesiog beprasmė egzistencija, kuriai, beje, pasmerkiame save PATYS. Turbūt visi žinome tą "Čia ne mes tokie, čia gyvenimas". Ne. Tai ne gyvenimas blogas, tai TU netinkamai pasirenki, tai TAVO neveiksmingi sprendimai ir neištaisytos klaidos. Problema - ne nenaudėlis gyvenimas ar kažkokia savaitės diena. Problema yra klaidingas suvokimas, nenoras pakrutinti subinę dėl savo paties labo, tinginystė, noras suversti kaltę kitiems, pasiteisinti netinkamomis aplinkybėmis, susitaikymas su tuo, ką turi, nors gali turėti daug geriau. Priežastys yra mumyse. Gimėme būti kalviais, o ne skysta, amžinai nuo atsakomybės išsisukinėjančia ir besiteisinančia geležimi.

Visai nekvailas tas Paulo Coelho buvo rašydamas: "Ir kai tu tikrai ko nors trokšti, visas pasaulis slapta padeda tau įgyvendinti šį troškimą."

Tai ar iš tikrųjų pirmadienių nemėgsti?

We will share your message, Turkey!

Let’s make a photo together? This question we got every minute, during our stay in Turkey. Amazing emotions came to us then more than 20 children were running to you, because you’re the first foreigner, they’ve ever seen in their life and they want just touch you and take a picture together.

Culture shock? Yes it was, all the time we felt it more than ever. People from towns and different countries came to the village – met a lot of Turkish people whose religion, traditions, mentality and finally language differs. But we were surprised everyday – we used to try different homemade Turkish food, tried to make it ourselves. We touched their life! We participated! We saw how Turkish people are respecting their old traditions – they are using handicrafts things in their daily life, they are still so religious in villages. Children all summer are going to school and all day studying just Quran. And they love it! Love this life! We realized that love to the country can be infinite and it stimulates to stay in the country and to work for it. Turkish flags are everywhere – from the shops to balconies of private flats. And pray from far away at 4 a.m. Imagine: mountains around, sunrise and pray. Believe me, you will feel this spirit just being there.

A lot of people think that youth projects are the attractive kind of spending time with foreigners together abroad, but they are starting to understand the real meaning and effect just after participation. What was the aim of the project “Where is a village far away” in Kayseri, Turkey? To show unseen Turkey, unseen Turkish villages, authentic culture, religious people, traditions and amazing untouched landscape. I’m sure that youth from Bulgaria and Lithuania got a lot of impressions and will make this project in their countries.

“Benim Grybas. Cok guzel” Who have heard this four words in Turkey? Our project family member presented himself like this, to all the people he met. Actually, participants discovered not just Turkey, but also themselves. They found perfect communication skills inside – they kept contact without language – just good emotions and smile. I think that week that we spent in Turkey will be in our memories for long years.

We will share your message, Turkey, your nice message, for Europe!

Thanks you Yilmaz Metin Unal and his team, especially Ogulcan Karahan, who invited us. You are amazing friends and I’m very lucky, that I got to know you.

Julia Mack

YCC “EUROPROJECT”

Turkija iš arčiau: jaunimo mainai suteikia daugiau galimybių

Daugeliui Turkija, ko gero, asocijuojasi su egzotika, kurortais ir palmėmis, tačiau ar ji tikrai tokia? Vykstant į šalį pagal kelialapį, kurį paruošią turizmo agentūra, dažniausiai pamatome ne tikrą šalį, o tik turistams sukurtą iliuziją. „Iš vidaus“ užsienį pažinti galima arba planuojantis kelionę pačiam, arba prisijungus, pavyzdžiui, prie jaunimo mainų programos. Su jaunimo mainais kuo sėkmingiausiai dirba mūsų vietinis Jaunimo bendradarbiavimo centras „Europroject“.

„Europroject“ – didžiausia Šalčininkų rajono jaunimo organizacija, subūrusi 78 jaunus aktyvistus, siekiančius pažinti, tobulėti ir motyvuoti kitus. Rugpjūčio 11 d. organizacijai sukanka 4 metai – laikotarpis, per kurį buvo nuveikta tikrai nemažai: gausybė visuomeninių veiklų bei akcijų, virš 20 jaunimo mainų projektų, iš kurių 5 – Lietuvoje, likusieji – Italijoje, Lenkijoje, Latvijoje ir Turkijoje. Glaudžiausiai jaunimo bendradarbiavimo centras dirba su Turkija, kurioje iki šiol turėjome galimybę svečiuotis net 12 kartų. Projektų temos – kuo įvairiausios: vaikystės žaidimai, rankdarbiai, teatras, kultūros lobiai, ekologija.

Šiemet jaunimo mainų projekto Turkijoje tema buvo autentiška turkų kultūra, o veiksmas vyko turkiškuose kaimuose, kur po 14 dalyvių iš JBC „Europroject“ ir Bulgarijos svečiavosi nuo birželio 29 iki liepos 7 dienos. Tokios temos dėka projekto dalyviai turėjo progą pamatyti tikrą gyvenimą Turkijoje ir palyginti miestų šurmulį su kaimų ramybe ir tyla. Kai kas žavėjo, kai kas stebino ir net stulbino – ši šalis mirga kontrastais.

Turkijos gamta turtinga pačių gražiausių ir unikaliausių reiškinių, pradedant kriokliais, baigiant uolų lauku Kapadokijos regione, kuris pasižymi ypač vaizdingomis kalnuotomis vietomis, tarp kurių yra pasaulio paveldu paskelbtas Gioremės slėnis. Be vaizdų, Kapadokijoje turėjome galimybę susipažinti su turkų šokio tradicija – vietos restorane turistams rengiamas tradicinių šokių-vaidinimų vakaras, kuriame kviečiami dalyvauti ir patys žiūrovai. Be to, „kultūrinių mainų“ tikslu buvo surengtas kultūrinis vakaras, per kurį projekto dalyviai bei jaunimo organizacija iš Kayseri miesto pristatė savo šalis, pamaitino savo tradiciniu maistu, traukė dainas savo kalbomis ir mokė tautinių šokių.

Vos atvykus į Turkiją vienas pirmųjų nuostabą keliančių dalykų buvo keturis kartus per dieną mečetėse paleidžiama malda. Dar daugiau, mečečių gausu ne tik didžiuosiuose miestuose – bent po vieną yra net visai varganuose kaimuose. Religingumas šioje valstybėje itin svarbus, ypač mažesniuose miestuose, gyvenvietėse – kur modernus pasaulis dar nespėjo paveikti įsišaknijusių tradicijų. Be tikinčiųjų valstybė, matyt, ugdo ir tikrus patriotus – vėliavos kabo beveik visur, net ant gyvenamųjų namų balkonų. Jeigu bendrai turkiška kultūra pasirodė dar pakankamai priimtina, tai tradicinis turkų maistas buvo tikras išbandymas. Manti (į labai smulkius koldūnus panašus patiekalas, pagardinamas įvairiais padažais), airanas (gėrimas: vandeniu atskiestas jogurtas, grubiai tariant, panašus į gazuotą kefyrą) ir duona su specifiniu ožkos sūrio įdaru patiko toli gražu ne visiems.

Viso projekto metu buvome apsistoję gyvenvietėje netoli Kayseri (Talas) – pramoninis, neįtikėtinai ramus ir religingas miestas. Šalia jo esantys kaimai yra pakankamai neatsilikę, tačiau labiau atitolusiuose situacija ryškiai skiriasi. Žmonės gyvena namukuose, panašiuose į uolas, o vaikai, atrodo, atiduotų viską už svetimšalio su fotoaparatu dėmesio trupinėlį. Tose vietovėse palaidotos visos perspektyvos, o pažanga ir prabanga, atrodo, jų nepasieks niekada. Lyginant šias ramybės salas: kaimus ir Kayseri su Stambulu (ten praleidome apie parą), atrodo, kad tai visiškai skirtingi poliai. Stambule virte verda naktinis gyvenimas, pilna žmonių, aprangos stilius visiškai laisvas, o naktį gatvėje išmaldos prašantys vaikai, atrodo, visiškai įprastas reiškinys. Nuo pat oro uosto turistus lydi iliuzija: lysvės, žolynai, švara, tačiau miesto centre esančiame parke visiškai normalu aptikti prie kiekvieno medžio paliktas šiukšles ar maisto likučius.

Taigi, šis projektas buvo kur kas daugiau negu turistinė kelionė. Šių jaunimo mainų dėka turėjome galimybę apsilankyti ne „išblizgintoje“, o autentiškoje, tikroje kontrastų šalyje: kur pramonė yra skurdo kaimynė, kur nuostabi gamta negailestingai teršiama šiukšlėmis ir kur gatvės verslo potencialas, ko gero, yra didžiausias pasaulyje.

Mirena Tumaitė

Iššūkis: buto nuoma Vilniuje

Mirena Tumaitė

Jeigu dar prieš du mėnesius kas nors man pasakytų, kad išsinuomoti butą Vilniuje yra taip sunku, niekada nepatikėčiau. Visgi, šiais laikais taisykles diktuoja ne nuomininkai, o nuomotojai. Tuomet pats buto nuomos procesas pavirsta kone aukcionu.

Butų nuomos įkarštis?    

Pats butų nuomos pikas prasideda antroje vasaros pusėje. Suprantama, kadangi paaiškėja stojimų rezultatai, todėl miestą po truputį užplūsta būsimi studentai. Nuomininkams tai yra puiki galimybė pasinaudoti palankiomis sąlygomis, todėl šiuo metų laiku nuomos kaina gali žymiai pakilti. Ir apskritai, nuomos kaina yra labai nenuspėjamas ir nestabilus dalykas. Kadangi gali būti ir taip, kad skelbime nurodyta suma yra vienokia, o atvažiavus apžiūrėti buto savininkas praneša, kad kaina šiek tiek pasikeitė – tai yra pakilo kokiais dviem šimtais litų.

Toliau skaitykite ČIA.

Futbolininkų panelių dalia

/ 12-06-27 / 2 KOMENTARAI(-Ų)

Futbolininkų panelių dalia

Mirena Tumaitė

Jau dvi savaites futbolo fanai neriasi iš kailio stebėdami aistras, kurios verda Lenkijos ir Ukrainos stadionuose. Ir visai nenuostabu, juk XIV futbolo čempionatas pačiame įkarštyje! Visur tik ir skamba Oceanos daina „Endless summer“, o kavinėse pilna didelių ekranų, transliuojančių rungtynes. Aš pati nesu futbolo fanė, tikriausiai kaip ir tam tikra dalis panelių, bet yra ir tokių, kurias su futbolu sieja glaudūs ryšiai. Kadangi merginų, žaidžiančių futbolo komandoje, nepažįstu, nusprendžiau pakalbinti vietinės futbolo komandos žaidėjų išrinktąsias. Kai kurių susidomėjimas futbolu tiesiog nustebino. Daugiau: http://jaunimogidas.lt/futbolininku-paneliu-dalia/

*Dėl tam tikrų gramatinių klaidų prašau atleisti.

Sources:

http://jaunimogidas.lt

https://www.facebook.com/moterysuzfutbola

Litanija apie hipsterius

http://jaunimogidas.lt/hipsteriai-mada-ar-gyvenimo-budas/

P. S. Kodėl niekada nebūna taip lengva rašyti rašinių?

Apie nenumaldomas aitras ir dangiškus pojūčius

(Tekstas neturi jokio ryšio su autoriumi)

Žinai, ko labiausiai trokštu?

Kad pamatytum mano begėdes akis ir aistrą, kurios dar niekam nepavyko išlaisvinti. Ir nors žinau, kad man to nereikia ir nereikės nei rytoj, nei kada nors ateityje, atsispirti pagundai neįmanoma. Vien mintis apie tos akimirkos saldybę priverčia kūną glebti, o savitvardą pasitraukti šalin. Svyruoti ties riba visada yra labai magiška. Rizika, persmelkta svaigulingo geidulio suteikia sparnų ir neišsemiamos drąsos. Drąsos, kuri temdo akis ir svaigina iki nukritimo. Ir šviesa akimirksniu prigesta, jautrumas padidėja. Sugeri į giliausius poodinius sluoksnius kiekvieną judesį, kiekvieną lengvą brūkštelėjimą, kuris įelektriną kūną iki kone žaižaravimo. Akimirką norisi sustabdyti laiką ir mėgautis ta neapsakoma palaima, akimirką — išlaisvinti vidinius gyvulius, nesustabdomus, nesuvaržomus.

Protas bando signalizuoti, kad aistrai ore ištirpus, atmosferą užpildys nepatogumas ir judesiai taps kampuoti. Ir pojūčiai visai užges, bet receptoriai ir raumenys tos informacijos nepriima. Ir taip norisi paneigti visus stereotipus, sugriauti visas sienas ir atsiduoti nenumaldomai aistrai. Kad skęstum begėdėse akyse, o liaunas moteriškas kūnas — įkaitusiame, tvirtame glėbyje.

Find me on Crafts World

https://crafts-world.com/mirena-tumaite

Mirėna viešosiose erdvėse: Kaip susidoroti su stresu prieš egzaminą

http://jaunimogidas.lt/kaip-susidoroti-su-stresu-pries-egzamina/

"Kelias į sėkmę" debiutuoja: check this out!

http://jaunimogidas.lt/klausimas-kaip-peiliu-i-sirdi-kas-yra-sekme/

An awesome exhibition

More here:

http://staceythinx.tumblr.com/post/22199622326/artist-jason-hackenwerth-breathes-life-into-these

Polaroid Z340 Instant Camera

Just cool

http://photojojo.com/store/awesomeness/polaroid-z340/

Tegyvuoja skalbinių lyginimas!

Kadangi skalbinių lyginimas vienas mano mėgstamiausių išbandymų: užtrunku ties tuo kas savaitę po kelias valandas, o vėliau tenka dejuoti, kaip skauda nugarą... Vis dėlto, tas pedantiškas užsiėmimas man yra lyg tvarkos simbolis. O tvarka turi būti, todėl, pasinaršius aptikau gudrių patarimų, kaip šį procesą paversti kuo vaisingesniu (žinoma, visų pirma reikia gero lygintuvo ir lyginimo lentos, bet dabar ne apie tai). Taigi:

• Patogiausia pradėti drabužį lyginti nuo smulkiausių detalių: petnešėlių, apykaklės, raukinukų, nes jei jie bus lyginami vėliau, teks glamžyti visą drabužį.
• Vyriškus marškinius lengviau lyginti tam tikra tvarka. Pirmiausia lyginama apykaklė iš išvirkščiosios pusės, tada iš kitos sukamaisiais judesiais nuo kraštų į vidų, kad neatsirastų raukšlelių. Vėliau lyginama segimo linija, rankogaliai, rankovės. Lyginti baigiama nugaros ir krūtinės srityse.
• Suprantama, būtina paisyti ir gaminio priežiūros ženklų. Šviesius medvilninius ir lininius geriau lyginti iš gerosios pusės, tamsius - iš išvirkščiosios, kad jie neblizgėtų, o visus vilnonius - tik per skudurėlį.
• Skalbinius greičiau išlyginsite, jei iš anksto juos surūšiuosite pagal tai, iš kokio pluošto jie pagaminti, kokia lyginimo temperatūra jiems tinkama (sintetika, vilna, medvilnė, drobė, šilkas). Surūšiuotus skalbinius pradėkite lyginti nuo tų, kuriems reikalinga žemiausia temperatūra.
• Siuvinėtus takelius, servetėles, užvalkalus, staltieses lyginkite iš išvirkščiosios pusės, nes siuvinėtos vietos bus gražesnės, iškilesnės.
• Jeigu lyginamus baltinius sudrėkinsite karštu vandeniu, tai jie išsilygins kur kas lengviau negu sudrėkinti šaltu vandeniu.
• Paklodžių, užvalkalų lyginimui sugaištama daug laiko. Padarykite šitaip: lygindami įvairius baltinius, patieskite gražiai sulankstytas vieną arba dvi paklodes ir ant jų lyginkite rankšluosčius, marškinius, nosines ir kitus smulkesnius skalbinius. Taigi paklodė ir išsilygina, beliks tik palyginti pakraščius ir sulankstyti.
• Šilkinius drabužius lyginkite sausus arba dar truputį drėgnus. Lyginkite tik iš išvirkščiosios pusės. Galima lyginti ir per sausą medvilninę skepetaitę.
• Kad, lyginant suknelę, medžiagoje neatsispaustų siūlės ir įsiuvai, iš pradžių išlyginkite visą suknelę: vilnonę — per drėgną skepetaitę, šilkinę —iš išvirkščiosios pusės. Po to išlyginkite visus įsiuvus ir prakirptes kartu su užlaidomis siūlėms. Tai padariusios, pakiškite laidynę po užlankomis ir atsargiai išlyginkite atsispaudusius pėdsakus. Sunkiausia išlyginti storos medžiagos suknelės arba sijonuko susiuvimus. Atsargiai! Neištempkite medžiagos—lyginkite sulenkimo liniją, pačią įsiuvo vietą lengvai išlyginkite per drėgną skepetaitę.
• Kelnių kantai ilgai laikysis net lietingu oru, jei prieš lygindami iš vidaus ir iš išorės kelnes patepsite borakso skiediniu.
• Kad kelnių kantas būtų „amžinas”, iš pradžių jas lyginkite per skarelę, sudrėkintą acto skiediniu, po to, kai kelnės bus visiškai sausos, vėl truputį palyginkite — šįsyk per drėgną storą popierių,
• Jeigu lygindama prideginote šviesų lininį arba medvilninį drabužį, tai nakčiai pamerkite jį į vandens ir rūgusio pieno (1 : 1) skiedinį, ir dėmė išnyks.

Įkvėpėjo beieškantiems: Deivydas Praspaliauskas

Iš indų plovėjo – į pripažintus virtuvės meistrus

Deivydo Praspaliausko karjera rutuliojasi kaip kino filme. 23-ejų vaikinas iš Užpalių, padirbėjęs padavėju ir indų plovėju, netrukus įsiveržė į virtuvės meistrų elitą – pripažinimo sulaukė ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.

Prieš pusantrų metų jis buvo išrinktas geriausiu Lietuvos virėju, o neseniai Londone vykusiose jaunųjų virėjų varžybose pelnė bronzos medalį. D.Praspaliauskas nusileido tik šiuo metu kulinarijos pasaulio madas diktuojančių Švedijos ir Danijos atstovams. Dabar vaikinas iriasi link kito savo tikslo – nuosavo restorano Vilniaus centre.

Skaitykite daugiau: http://www.15min.lt/naujiena/zmones/lietuviai/deivydas-praspaliauskas-is-indu-plovejo-i-pripazintus-virtuves-meistrus-3-207362#ixzz1tQvhtYgt 

Paskaita apie harmoniją

Štai kokią (labai negausią, deja) informaciją pagal šitą užklausą mums pateikia Vikižodynas:

Daiktavardis

harmonija (dkt., mot. g., pagr. f., vns. vard., vns. įnag., vns. šauksm.)[rodyti]

• Skiemenys: har-mo-ni-ja

• harmonija
  • darnus daikto dalių, spalvų, garsų ir kitų dalykų suderinimas
  • tai melodiją lydinčių garsų visuma (Muzika)

[taisyti]Etimologija

Iš senovės graikų santarvės deivės vardo Harmonija.

Ir paskiemenuoja, ir pagal sritis paskirsto, o prasmingo nieko taip ir nepasako.

Kas gi iš tikrųjų ta harmonija?

Harmonija, iš tiesų, yra kur kas daugiau, negu daiktų, spalvų, ar garsų dermė (galbūt mitologiją šįkart paliksiu nuošaly, labai nenuliūskit, kada nors pakalbėsime ir apie ją). Jeigu žvelgti iš labai subjektyvaus taško, besirandančio kažkur mano gyvenimo kelyje, tai harmonija yra šventas viso pagrindas visa savo esybe.

Atradus tą harmoniją ir bent iki tam tikro lygio prie jos priartėjus, gyvenimas pasikeičia iš esmės.

Kad sukurtum harmoniją aplink save, visų pirma reikia gyventi harmonijoje su pačiu savim.

Taip, kad žiūrėtum į veidrodį ir matytum ne kreivą nosį, o simetriją (ar asimetriją). Kad sugrįžęs namo jaustum malonumą, o ne minčių "kas per jovalas" et cetera antplūdį. Kad supantys žmonės, daiktai, visa kas aplinkui, keltų malonių pojūčių, skatintų: kurti, dirbti, gyventi.

Harmonija yra toks dalykas, ji yra nematoma ir neapčiuopiama (banaliai pridėsiu — kaip ir daugelis svarbiausių dalykų), bet jei kartais pavyktų užuosti, ar kaip kitaip ją pajusti, visi vaizdai pradeda susidėlioti į vieną didelį paveikslą. Viskas atrodo prasminga ir viena nuo kito neatsiejama. Tai yra labai svarbu, nes tada jau nebekyla jokių abejonių, kad ir tu pats esi to paveikslo sudaromoji dalis.

Kita vertus, galbūt harmoniją "pasigauti" yra labai sunku. Ji arba yra tavyje (nuo pat gimimo apsigyvenusi, tik galbūt dar snaudžianti), arba jos nėra. Tu harmoningai judi, tavo sienų ir/ar drabužių spalvos puikiai dera, ir muzikos tu klausaisi geros, ir tavo automobilis tau tinka pagal tavo gyvenimo bei atrodymo būdą.

O gal tau to tiesiog nereikia. Juk gyvena žmonės ir be to. Spėju, didžioji dauguma apie tokį štai magišką dalyką nelabai ir buvo kada mąsčiusi, ir dar juk nenumirė.

Taip.

Bet, bet kuris estetas pasakys, jog be harmonijos pasaulis — haosas. Reikalas tik tame, kam kokių sąlygų prasmingam gyvenimui reikia: vieni reikalauja absoliučios ramybės, kitiems reikia "meninės betvarkės", tretiems tiesiog būtinas pastovus gaudesys, judesys ar dar kas nors.

Taigi, kas ta harmonija?

A velniai ją žino...

Trumpai apie orus

"Astronomijos mylėtojams balandis žada daug reginių" — sako www.technologijos.lt.

O toliau išvis pasakos prasideda: "Vakarais danguje spindės net keturios planetos, bus proga pamatyti Garado kometą ir Lyridų meteorus — na, jei gerai pasigooglinsiu, kaip jie atrodo, tai gal kurį ir pamatysiu — . Pastarieji būna itin gausūs, jei dangaus nepaslėps debesys, „krentančių žvaigždžių“ užteks visiems". Na, likusios straipsnio dalies nesikopijuosiu, nes vien astronomijos mylėtojai tesupras ten rašomus dalykus.

Kam kometos, kam kam planetos, o kam sūris, kaip sakoma.

Vienu žodžiu, naujienos džiugios, nes meteorologai rodo štai ką:

O dangus ateinantį savaitgalį turėtų rodyti štai ką:

Taigi, termosus su arbata į kuprines, pledus į rankas, rankas į kojas, ir pirmyn kuo arčiau dangaus!

P. S. Astronomai primena, jog žvaigždžių lietų geriau stebėti visiškoje tamsoje atokiau nuo miesto, taigi, apart visos tos mantos mielas širdžiai žmogus bus labai laiku ir labai vietoje!

Naktinės psichoanalizės

Kaip paaiškinti dalykus, kurie yra nematomi? Kurių nejaučia niekas kitas aplinkui. Kurių išvardinti, žmogus, nesugebi. Tarkim, žinai tam tikrus dalykus, nes jauti, nes spėji, nes tiesiog žinai, bet iš kur? Įgimta? — pernelyg paprastas atsakymas. Turint omenyje ir tai, kad apie tokius pojūčius ar išgyvenimus tarp šeimos kartų nelabai kas girdėta.

Ne, čia ne apie magiją ar aiškiaregystę.

Bet vėlgi, kiek nebandyta tą jausmą (beje, tų pojūčių begalė ir, kas įdomiausia — visiškai skirtingose gyvenimo srityse) įvardinti, nieko doro iš to nesigavo ir vargu ar kada gausis.

Tarkim, žinai, kad po tam tikro laiko gyvensi tam tikromis sąlygomis. Ir kad kai neprisimeni sapnų, reiškia, kad smegenys pernelyg pavargusios. Tarkim žinai, kokios spalvos ir tekstūros prie kokių tinka, bet tik tada, kai jas matai ir gali jas paliesti. Tarkim tarkim tarkim...

Viena vertus, tai niekas kita, kaip pernelyg geras savęs pažinojimas. Kur bebūtum ir ką bedarytum, priimi kūno bei proto siunčiamus signalus ir juos nagrinėji. Šifruoji, pakol netaps aišku. „Harmonija su pačiu savim — svarbiausia“.

Kita vertus, prie ko čia, tarkim, stilizavimo įprotis prie „savidarnos“? Juo labiau, jeigu jis atsirado kur kas anksčiau už polinkį į savo sielos ir kūno (netiesiogine, žinoma, prasme) narpliojimą.

Taigi, kur teisybė?

Ar gal tai ženklas, kad laikas kreiptis į psichoanalitiką? O gal homeopatą? Ne ne, gal vis dėlto pas psichotechnologą (atleiskite už snobizmą)?

Bet ir be jų pagalbos, žmogus, viską žinai. Puikiai supranti viską, kas dedasi tavo galvoje, tiesiog yra tam tikrų faktorių, kurie keliauja kaip ir atskiru nuo psichikos vingiu, bet tuo pačiu, yra nuo jos neatsiejami. Tiksliau, bėgant laikui tapo. Ir tie faktoriai yra kaip koks miražas. Jie lyg ir yra, bet be tavęs jų nieks nemato. O ir pats, žmogus, apie jų egzistavimą žinai, bet nei juos įvardinsi, nei kaip nors apibrėši. Vienintelė išeitis — užvardinti visa tai terminu „įgimta“ ir palikti dūlėti tolimosiose savo esybės lentynose. Antra išeitis — palinkti į psichologiją ir užgriozdinti sau gyvenimą visokiomis mažai naudingomis nesąmonėmis, kurių nežinia kuriems galams ir reikia (apskritai, reikia?).

Taigi, kur teisybė?...

Populiariosios kultūros pinklės. Pasiduosime?

Kaip rašinys, visiškai nesiskiriantis nuo kitų, gali būti geras?

Sakykit ką norit ir vertinkit kaip norit, šitoks stilius man vis vien nepriimtinas. Kai perskaitai tekstą, ir nei ką labai įdomaus sužinai, nei pasimėgauji gausiomis meninėmis priemonėmis ir gražiais žodžiais. NEgeras rašinys.

Sovietmečiu buvo propaguojamas masės kultas — visi vienodi, nieks neturi išsiskirti. Atėjus dvidešimt pirmajam amžiui, šitai pakeitė populiarioji kultūra. Masės kultas pasiglemžė visa, kas individualu. Žinoma, dabar niekas nedraudžia būti išskirtiniam, bet kur kas paprasčiau yra pasiduoti popkultūros įtakai. Bet ar masinė kultūra neskurdina žmogaus dvasios?

                      Popkultūra slopina žmogaus jautrumą supančiam pasauliui, menui. Šiuolaikinėmis priemonėmis labai paprasta sukurti tai, kas patrauktų masę — kas spalvinga ir lengvai suvokiama. Tuo tarpu klasika paliekama nuošaly, nes jos interpretavimui reikia skirti daugiau dėmesio, laiko. Žmogus tampa abejingas tam, kas yra tyra, bet nepopuliaru, nesuprantama. Apsuptas iššaukiančios reklamos jis jau neapnuogina savo sielos menui, jo vertybių sistema visiškai pasikeičia. Taip palaipsniui jautri, tyra siela nuskursta.

                      Populiarioji kultūra, propaguodama vaizdą, ištrina žodį. Mintis „Kas žino žodį, randa kelią visur ir visada“ tampa nebeaktuali. Didžioji dalis šiuolaikinės literatūros yra „apie nieką“, nepaisant to, perkamiausios knygos yra būtent tokio pobūdžio. Laužoma yra ir pati kalba. Autentiškus žodžius pakeičia kitų kalbų (dažniausiai anglų kalbos) atitikmenys. Dar daugiau, vis populiariau tampa vartoti kalboje visokiausius trumpinius, kurie kaip aštrūs durklai žaloja kalbą ir, pagaliau, kultūrą.

                      Laimei, yra dar vienetai, nepasiduodantys masei, bandantys gelbėti meną, nors populiariosios kultūros persvara nenuginčijama. Jaunoji atlikėja-kompozitorė Alina Orlova kuria muziką, kuri kalba apie praeitį, tuo pačiu plačiai atverdama duris į ateitį. Paulo Coelho (Paulo Koelio) knyga „Alchemikas“ jau yra laikoma XXI amžiaus klasika, nors buvo išleista visai neseniai. Nepaprastai gera klausytis atlikėjų, tokių kaip Rasa ar Jonas, atliekančių liaudiškas dainas, kurios tiek daug pasako apie lietuvių tautą ir jos gyvenimą, kuris nesugrąžinamai pasikeitė.

                      Apibendrinant, reikia pripažinti, jog masei nepasiduoti sunku, bet kovoti verta. Kovoti dėl laisvės savo dvasiai, kuri taip dažnai įkalinama populiariosios kultūros. Kovoti dėl to, kad išsaugotum savo kultūrą, nepaisant visų tų negandų, kurios kėsinasi ją pakeisti populiariąja. Verta nepasiduoti masinei reklamai dėl to, kad išsaugotumei tai, kas gražiausia — meną. Be meno, kultūros, asmeninės laisvės žmogaus gyvenimas yra tik beprasmis laiko tarpsnis, ilgainiui įrašytas ant paminklo.

"Viskas mūsų rankose"

Gali, žmogus, ištisas valandas skųstis gyvenimu, bet ar visada tai yra teisinga? Norėtųsi, žinoma, kad sėkmė kristų iš dangaus, o reikalai savaime klostytųsi gerai. Tikriausiai nereikia nė aiškinti, jog taip nebūna. Kaip sakė Coco Shanel „Viskas yra mūsų rankose <...>“, taigi, norint patobulinti supantį pasaulį, reiktų pradėti nuo savęs.

Visų pirma, reikia atsikratyti įpročio kritikuoti tai, kas vyksta aplinkui, nes tuščiažodžiavimas nieko nepakeis. Antra, reikia išmokti pastebėti savo klaidas. Žinoma, kaltinti kitą yra lengviau, bet kartais dėl susiklosčiusios padėties kalti esame tik mes patys. Svarbu suprasti, jog pasaulis nesugrius, jeigu padarysi ar pasakysi kažką ne taip, juk klysti — žmogiška. Tik tuomet, kai išmoksi matyti savo klaidas ir daryti išvadas, pasaulis pasikeis. Kaip sakoma, nepabandęs nesužinosi.

Sąžiningumas sau — stiprybės požymis, be kurio šiuolaikiniame pasaulyje neišsiversi. Net būdamas pačiame dugne iš jo išsikapstysi, jei judėsi kryptingai. Visiškai taip pat, kaip Julius iš kūrinio „Meilė, džiazas ir velnias“. Nepaisant to, kad veikėjas nepasižymėjo ypatingu ryžtu bei iniciatyva, Julius suvokė, kad jam pačiam nepasikeitus, jo gyvenimas nepagerės.

Galų gale, žmogus turi pasirinkimo galimybę — arba gyventi pagal nuostatą „gerai taip, kaip yra“, arba imtis iniciatyvos ir bandyti keisti savo gyvenimą. O ką pasirinkčiau aš? Be abejonės, galimybę veikti. Mokėti prisitaikyti yra labai svarbu, bet dar svarbiau yra mokėti matyti tą ribą, už kurios prasideda tuštuma. Jeigu pasaulis, kuriame gyveni, neatitinka lūkesčių, galima pradėti jį keisti dabar pat. Tikriausiai tą patį turėjo omenyje pagrindinis kūrinio „Benamiai žmonės“ veikėjas, sakydamas: „Kas, jeigu ne aš, <...>, tai padarys?“

Apibendrinant galima daryti tokias išvadas, jog svarbiausia — pasitikėti savo jėgomis. Jeigu gyvenimas atrodo esąs prastesnis, negu galėtų būti — laikas veikti. Jokios gėrybės, juk, iš dangaus nekrinta, tuomet darbas žmogų tik puošia.