Serija VI
Kodėl kai kurie žmonės išeidami, išsineša visą mūsų gyvenimo prasmę?
Jie išeina, ir gyvena toliau, ir mokosi, perkasi naujus batelius, dainuoja per koncertus, laimi olimpiadas. Myli. O tau tik norisi atsigulti ir numirti. O jie myli. Ir kiekvieną rytą vos prabudus pagalvoja ne apie tave, rašo nebe tau, meiliai vadina ir apkabinėja nebe tave. O tu tai matai, ir žinai, ir puikiai supranti. Ir supranti, kad visi be visų gyvena, bet tik ne taip greitai.
Laikas gydo. Laikas slenka. Sėlina. Taip labai labai iš lėto. O tu vis dar nori. Nori tik atsigulti ir numirti.
Trūksta tik vieno žmogaus, o iš tikrųjų viso tavo gyvenimo. Tavo užpildo, papildo. Tavo sielos ir širdies užpildo. Tavo laimės papildo. Kuris dabar šypsosi kitiems. Kuris buvo įrašytas, įspaustas, kiekvienoje tavo dienoje, kiekvienoje tavo akimirkoje.
Žmogus, kurį pažįsti geriau už save. Žinai visą jo spintos tūrį, jo kvapą, plaukų švelnumą, veido kremo riebumą, alergijos rūšį, kaip jis dainuoja duše, kaip atlieka namų darbus, kokio gilumo jo akys ir kokio ilgumo jo pirštai. Tu žinai viską, bet tau nebegalima to prisiminti, nes dabar tai žinoti laikas kitam. Tam, kuris dabar tą žmogų pažįsta, palengva, po truputį, bučiuoja jo kaklą ir lankosi pas jį namie.
Tavo gyvenimas po truputį gęsta, aptingsta, praranda savo vertę. Nors tu stengiesi. Tu vaikštai į kuo daugiau treniruočių, mokaisi istoriją, groji gitara, stengiesi, stengiesi, stengiesi. Pamiršti. Ir pamiršti. Ir giliau įkvepi. Pajunti, pajunti vienai trumpai akimirkai palengvėjimą. Vienai, trumpai. Iki tol, kol sutinki ją mokykloje. Kaip visada matiniais lūpų dažais, mediniu inkarėliu ant rankinės ir užvis pasaulyje nuoširdžiausiai besišypsančią. Visiems, bet ne tau. Ne tau.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą