Kartais žmonės išdygsta tiesiog iš niekur, pačiu reikiamiausiu momentu.
Tada, kai pradedi vis rečiau matytis su savo geriausiais draugais. Kai jie kuria bendrus planus su kitais, ir tu su kitais. Kai jie vis dangstosi savo užimtumu. Ir jau koks mėnuo nesiteirauja, kaip gi tavo reikalai.
Kai jūsų draugystė po truputį yra, kaip plonas siūlelis, pasilieka tik prisiminimai.
Ir norisi tik šaukti, kas, po velnių, vyksta. Bet negali. Gumulai lieka gumulais.
Ir vat tada pradedi gailėtis dėl savo praeities klaidų. Ir vat tada pradedi suvokti, kaip privertei jaustis kitus žmones. Žmones, išstumtus, taip visai netikėtai.
Sugrįžusius su begaline viltimi, kaip įprasta patikrinus tavo minčių srautą ir aptikus ten žodžius, kurių aptikti neturėjo.
Tikriausiai vis dėlto viskas grįžta bumerangu.
0 vat tie žmonės, jie, kaip jausdami, ateina prie tavo laukųjų durų, ir stovi ir laukia. Tiesiog šiaip sau, net jeigu jų niekas nekvietė. Jie tiesiog ateina. Nes galbūt visada taip norėjo.
0 tu nematei, nejautei, nenorėjai.
Nes tu gi turi draugų. Manei, kad turi.
Iš kur gi jų traukti. Tų, tikrųjų. Kurie ilgam.
Turbūt tikriausias yra būtent tas, su kuriuo ištisus metus pykstuosi praktiškai kasdien, kuris žino viską, kurio išvaryti taip ir nesugebėjau. Maldaudama savęs pabaigti visa tai, taip ir nesugebėjau.
0 gal?...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą