Plaukiu per tą žvilgsnių pripildytą koridorių ir visiškai jų nejaučiu, lyg manęs čia nebūtų. Lyg čia būčiau ne aš. Jie atrodo tokie lengvi ir nekaltučiai, kad net kūnas jų nesuvokia, o sielos jie tiesiog nepasiekia. Plaukiu akyse matydama savo kasdienį Marsą, iš kurio turbūt niekas manęs neįstengs išplėšt. Plaukiu, ir taip gera, kad mano slaptosios euforijos niekas nesuvokia. To, kad mano siela šerkšnotą vasarį nuklota šviežia žole ir pakalnutėmis, ir to nesugriaus joks koridorius, pripildytas pačių vangiausių žvilgsnių.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą