15 spalio 2011

02:44 am

Ak, tie naktiniai užrašai.
Kaip visada, daugiausia minčių tarp 1 ir 6 am. Gaila tik, kad jos vis vien ne visada išplauna. Neišplauna. Sukrešėjusio kraujo vis vien lieka randuose.
0 vėliau — kaip peiliu į širdį. Vėliau tik tuštuma ir sūrūs ežerai.
Apsigauti yra labai lengva.




Kai viltys dūžta
Lyg lietaus kristalai






Ir taip turėčiau dėkoti likimui, Dievui, ar tai sėkmei. Bet žmogui visada yra per mažai. Ypač, kai nuo svajonės esi vos per vieną žingsnį. P e r v i e n ą.
Visi mes silpni. Visi mes išgeriame, keikiamės, ir slapčia svajojame apie meilę.


Taip, negalima nuleisti rankų, nes viskas yra tik jose. Bet kartais jos nepasikelia. Pačios nepasikelia. Juk ne viskas šiam pasaulyje priklauso nuo jų. Net jei tave supa žmonės gražiais pirštais ir tobuliausia pasaulyje šypsena, kuri yra nuoširdi, ir tu tai žinai, ir tu tai tikrai žinai, tu nesi visagalis.
Tam tikrų dalykų tu negali pakeisti.
Ir niekada negalėsi.


Kažkodėl labai užsimaniau šito kūrinio


Anyway, just smile
:)))))))))))))))))))))))))))))

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą