Prisidėsiu pirštą prie lūpų ir tai reikš amžinybę.
Tokią, kaip ant tų mirgančių kapų, šiomis dienomis. Tokiomis lyriškomis. Kam Helovynas, o kam nors Vėlinės.
Kiekvienas pats pasirenka, ką švęsti, ką mylėti, ką valgyti ir kur palikti savo pėdsakus.
Ar šypsenas, skendinčias naktyse. Apgaulingose, kai akys švyti tarp vienišų šviesų, galbūt ryškiau už jas, norinčios kažką pasakyti. Kažką šaukti, bet joms sako: nerėkauk man į ausį.
O ten už ribos lieka miestas, ir nepasiekti tikslai, ir sudužusios viltys. Viena, ką gali, uždaryti langą, plautą lietaus lašais. Ir tu būsi kitoks, bet vis tas pats.
Pridėsiu pirštą prie lūpų, bet tai jau nepadės, "мой Бог это не лечит".
Grįšime gervių trikampiais pulkais
Grįšim prie slenksčio šiltais pelenais
Tokią, kaip ant tų mirgančių kapų, šiomis dienomis. Tokiomis lyriškomis. Kam Helovynas, o kam nors Vėlinės.
Kiekvienas pats pasirenka, ką švęsti, ką mylėti, ką valgyti ir kur palikti savo pėdsakus.
Ar šypsenas, skendinčias naktyse. Apgaulingose, kai akys švyti tarp vienišų šviesų, galbūt ryškiau už jas, norinčios kažką pasakyti. Kažką šaukti, bet joms sako: nerėkauk man į ausį.
O ten už ribos lieka miestas, ir nepasiekti tikslai, ir sudužusios viltys. Viena, ką gali, uždaryti langą, plautą lietaus lašais. Ir tu būsi kitoks, bet vis tas pats.
Pridėsiu pirštą prie lūpų, bet tai jau nepadės, "мой Бог это не лечит".
Grįšime gervių trikampiais pulkais
Grįšim prie slenksčio šiltais pelenais
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą