Kartais, bendraujant su tam tikrais žmonėmis, atrodo, kad turėti tradicinę vertybių sistemą yra blogai. Gėdinga, nuodėminga. O gal paprasčiausiai senamadiška?
Ko gero daugelis sutinka su teiginiu, kad šiais laikais pasaulis keičiasi ne dienų, o valandų tikslumu - greičiau, negu spėjame apsižvalgyti. Tuo pačiu keičiasi ne tik aplinka, kurioje mes gyvename, egzistuojame, arba tiesiog kurį laiką esame - keičiamės ir mes patys, priklausomai nuo tos aplinkos. Jos poveikis, deja, yra kur kas stipresnis už visagaliu save įpratusio laikyti žmogaus valią. Nuvertėja visos vertybės ir gyvenimiškos tiesos. Visi garbingi principai pavirsta patogiais kompromisais. Ir kai tik pokalbis pasisuka būtent ta linkme, visi mes gražiai linkčiojame ir aikčiojame, dejuodami, kaip gi tai yra blogai, koks gi pasaulis baisus ir kokie gi mes silpni.
O iš tikrųjų, daugelis mūsų didžiuojasi, ko gero, visiškais ne tais dalykais, kuriais turėtų būti didžiuojamasi. Priešingai - tuo, kas iš tikrųjų yra problema, ir net ne vieno žmogaus - visuomenės, gal net globali - jau tapusi socialia. Ramiai reaguojame į tuos dalykus, kurie iš tikrųjų neturėtų būti priimtini. Ramiai darome tai, kas žeidžia ne tik mus pačius, musų organizmus, sveikatą, temdo protą bei paverčia mus tais, kuo, patikėkite, nenorime tapti,- bet ir aplinkinius. Tuos, kas yra šalia. Tuos, kam rūpime, kas negali abejingai stebėti, kaip šlaistomės padugnėmis ir vis labiau smengame gilyn. Žeidžia tuos, kas neturi su mumis nieko bendra. Būtent - ir juo toliau, tuo labiau. Amoralumas žeidžia, jeigu pats esi normalus žmogus. Ar bent jau tam tikra prasme normalus. Akceptuojamas amoralumas. Taip neturėtų būti. Bet, vis dėlto, yra.
Apart to, kad jautiesi nereikšminga visuomenės atmata, nors iš tikrųjų turėtų būti visiškai atvirkščiai - skaudžiausia yra tai, jog tie smengantys žemyn, kaip dabar mūsų kraštuose madinga vadinti - "laisvieji menininkai", arba Amerikoje - populiariukai - nesuvokia, kad jų kelionė po padugnes yra pavojinga. Ir net neverta sakyti "susitiksime po dešimties metų", nes - tokiais gyvenimo tempais tos dienos galima paprasčiausiai nesulaukti.
Tuomet tam tikra visuomenės dalis, daiginanti pačius tauriausius tikslus bei laikanti visą mokslo, technikos bei visokį kitokį prasiveržimą ant savo gležnų pečių, kurių gretos vis retėja, taip ir lieka main stream'u, neįdomia mase, pernelyg senamadiškais, konservatyviais, teisingais, apsiskaičiusiais individais.
Ir mūsų jau visai suabsurdiškėjusiame pasaulyje tenka gailiai tarti štai kokius žodžius - ką gi, intelektualai irgi žmonės.
Amen.
