13 spalio 2012

Nyčės vaikai arba Trys saldžiausi gyvenimo vaisiai



Galbūt, didžioji palaima tau yra dievybė. Surasti, atrasti bei pajusti ją. Nurimti jos glėbyje ir patikėti jai save visą. Nukris visi rūpesčiai, nusčius visas nerimas. Ir ši utopija bus eliksyras sielos, ir gražiausia atomazga. Suprask, dievybė – pats tyriausias jausmas. Kuris? Tai gali būti meilė. Vardan visko tau viena svarbiausia ir tauriausia. Tave pakylėjanti ir pažeminanti, suteikianti begalinį malonumą ir ramybę sielai dovanojanti. Pasiekus meilę judėti nenustoji. Nes meilė – atskiras gyvenimas. Ne už save, o už kitus. Už tą, kam atskleidi savo jausmus tyriausius. Saldi dievybė, rūsti dievybė – jos link judėti verta. Jos link judėti, reikia būt tyram ir pasiruošusiam pasiaukoti. O kad dievybę atrastum, save turi pažinti.
Aukščiausias taškas, gali būti, yra savęs atradimas. Gyvenimo taku ilgu, vingiuotu nueiti reikia, kad suprastum, kas tu. Kad siekius savo ir visus klystkelius sielos slapčiausius sau pačiam atvertumei. Kaip jau minėta, lenkiant sunkumus, džiaugsmus ir kitas gyvenimo istorijas, save, žmogus, pažini. Pamatai savyje tai, ko niekada nematęs. Ir gėda gali būti už save, ir džiaugsmas pats didžiausias – jei kilnų kokį darbą padarai. Jau prieš du amžius kalbėjo Nyčės Zaratustra: „Žmogus – tai upė užteršta. Ir jūra būti reikia, kad upės nešvarios priimti vandenis galėtum ir neprarastumei tyrumo“. Todėl bijoti negandų nereikia, kas atsitiks, tas nusiplaus. Juk tas judėjimas – tai pažinimas. Ir tik pažinęs (nors sielos begalinės išsemti niekada nebus įmanoma) gali žinoti, ko tikėtis iš savęs ir savo poelgių. Tuomet tas kelias maloningas bus kaip niekas kitas. Juk savęs atradimas – harmonijos skliautas platus, lengvai nusileidęs iš viršaus ir leidžiantis nardyti jame kuo ilgiausiai.
Galbūt, tau kužda balsas, kad svarbiausia – amžinybė. Joje tu ir savęs atradimą, ir jausmą tauriausiąjį sutalpinti gali. Jokiu būdu tai nėra mirtis, atvirkščiai – tai sielos nemirtingumas. Nesvarumo būsena, kai jauti trauką tik tam, kas tyra. Judėjimas tuomet pasibaigia sėkmingai, jei galima taip sakyti, nes iš tikrųjų judėjimas – amžinas. Ir alkis apmalšinamas, ir troškimas pripildomas užbaigtumo kaip taurė vyno geriausio.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą