Galbūt, didžioji palaima tau yra dievybė. Surasti, atrasti
bei pajusti ją. Nurimti jos glėbyje ir patikėti jai save visą. Nukris visi
rūpesčiai, nusčius visas nerimas. Ir ši utopija bus eliksyras sielos, ir
gražiausia atomazga. Suprask, dievybė – pats tyriausias jausmas. Kuris? Tai
gali būti meilė. Vardan visko tau viena svarbiausia ir tauriausia. Tave
pakylėjanti ir pažeminanti, suteikianti begalinį malonumą ir ramybę sielai
dovanojanti. Pasiekus meilę judėti nenustoji. Nes meilė – atskiras gyvenimas.
Ne už save, o už kitus. Už tą, kam atskleidi savo jausmus tyriausius. Saldi
dievybė, rūsti dievybė – jos link judėti verta. Jos link judėti, reikia būt
tyram ir pasiruošusiam pasiaukoti. O kad dievybę atrastum, save turi pažinti.
Aukščiausias taškas, gali būti, yra savęs atradimas.
Gyvenimo taku ilgu, vingiuotu nueiti reikia, kad suprastum, kas tu. Kad siekius
savo ir visus klystkelius sielos slapčiausius sau pačiam atvertumei. Kaip jau
minėta, lenkiant sunkumus, džiaugsmus ir kitas gyvenimo istorijas, save,
žmogus, pažini. Pamatai savyje tai, ko niekada nematęs. Ir gėda gali būti už
save, ir džiaugsmas pats didžiausias – jei kilnų kokį darbą padarai. Jau prieš
du amžius kalbėjo Nyčės Zaratustra: „Žmogus – tai upė užteršta. Ir jūra būti
reikia, kad upės nešvarios priimti vandenis galėtum ir neprarastumei tyrumo“.
Todėl bijoti negandų nereikia, kas atsitiks, tas nusiplaus. Juk tas judėjimas –
tai pažinimas. Ir tik pažinęs (nors sielos begalinės išsemti niekada nebus
įmanoma) gali žinoti, ko tikėtis iš savęs ir savo poelgių. Tuomet tas kelias
maloningas bus kaip niekas kitas. Juk savęs atradimas – harmonijos skliautas
platus, lengvai nusileidęs iš viršaus ir leidžiantis nardyti jame kuo
ilgiausiai.
Galbūt, tau kužda balsas, kad svarbiausia – amžinybė. Joje
tu ir savęs atradimą, ir jausmą tauriausiąjį sutalpinti gali. Jokiu būdu tai
nėra mirtis, atvirkščiai – tai sielos nemirtingumas. Nesvarumo būsena, kai
jauti trauką tik tam, kas tyra. Judėjimas tuomet pasibaigia sėkmingai, jei
galima taip sakyti, nes iš tikrųjų judėjimas – amžinas. Ir alkis apmalšinamas,
ir troškimas pripildomas užbaigtumo kaip taurė vyno geriausio.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą