31 spalio 2012

Praeities dulkės




Viskas praeina. Keičiasi, tobulėja arba prastėja.
Pasilieka tik senos nuotraukos ant sienos, kažkada mylėti daiktai, statulėlės, begalė smulkmenų ir menkniekių kolekcijos – nuo išvykimo taip ir nepajudintos, apdulkėjusios. Ir baugu prisiliesti – sudrumsti tą tylą. Senuose dienoraščiuose amžinąjį gyvenimą gyveną vos įskaitomos prisiminimų nuotrupos. Dėžėse – lankstinukų ir renginių bilietų šūsnis – kad tik, neduokdie, apie tuos išgyvenimus nepamirštum. Daiktai, mažiau ar daugiau susiję su žmonėmis, primenantys žmones. Tuos, kurie kažkada buvo svarbūs, bet laikui bėgant iš mūsų gyvenimo pasitraukė. Tuos, kurie dabar yra kažkur toli, seniai nekalbinti ir nematyti – bet prisiminimai apie juos sukelia šilčiausių jausmų.
Visa tai atrodo taip apleista ir tolima. Lyg daugiau tai mūsų neliestų. O tie prisiminimai, kuriuos visais būdais buvo taip stengiamasi išsaugoti, kuo toliau, tuo labiau tampa migloti, apgaubti vis tirštėjančio rūko. Ir, atrodo, visa tai tolsta, ir vietos ne tokios, kaip buvo, ir mes jau nebe mes. Svaigios minutės sugeria visa tai ir sulaiko, o tu – kaip svetimas praeivis – toliau žengi tuo keliu, toliau kurdamas istoriją, rinkdamas atvirutes ir užkonservuodamas prisiminimus – žinodamas, kad ir šių išgyvenimų laukia tas pats: gyvenimo lentynos ir vėl bus valomos, ir vėl, ir vėl, ir vėl...

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą