Tarp visų atsitiktinumų, kurių kas dieną nutinka, net pačių keisčiausių, kiek susitikimų neįvyksta. Gali kiekvieną savaitę matyti keturis vaikinus iš kaimyninio namo, praeinančius pro tave, diskutuojančius apie religiją ir politiką, pagauti vieno jų žvilgsnį, bet susitikimas taip ir neįvyksta. Galbūt, susitikimas yra tai, kas prasideda žvilgsniu ir įtvirtinama kuo nors panašiu į „atsiprašau...“? Gali stovėti stotelėje stebėdamas dešimtį žmonių, bet po tų žvilgsnių ir vėl niekas neatsitinka. Net jeigu tuo tarpu sugalvoji penkis pirmus pasimatymus su tuo žaviu jaunuoliu prie tvarkaraščių stulpo. Arba įsivaizduoji senelių ant suoliuko gyvenimo istoriją iki mažiausių smulkmenų.
Kita vertus, gali pusę metų susirašinėti su žmogumi kokiame anoniminiame pokalbių puslapyje internete ir žinoti apie jį, atrodo, daugiau negu apie tuos, su kuriais bendrauji realybėje (jeigu, žinoma, jis nepamelavo tau berašydamas – savo vardo, ir apskritai, visko, ką tau kada nors rašė). Bet... susitikimas ir tokiu atveju neįvyksta. Nes, galbūt, tas neužbaigtas, vienas vienintelis žvilgsnis yra kur kas daugiau, negu pusė metų visų tų bejausmių ženklų.
Gali kasdien skaičiuoti praeivius ir nuryti kartėlį dėl visų neįvykusių susitikimų. Kiek jų tiesiog išgaruoja, numiršta pusiaukelėje, nuslopinama, nors, atrodo, dar vienas mažas žingsnelis – ir tavo rankose visas tavo gyvenimas. Bet, dažniausiai tiesiog trūksta vienos, lemtingos, sekundės.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą