Apie pažinimo klastą

Kaip vis dėlto keistai veikia jausmai. Ir kokią didelę įtaką jiems daro pažinimas.

Likimas atitinkamu laiku atitinkamoje vietoje suveda tave su atsitiktiniu žmogumi, siunčiančiu tau kažkokį ypatingai dėmesingą signalą – kažką pasakyti norintį žvilgsnį. Tavo mintys tuomet persipina, o sąmonė pradeda spyriotis ir jį atstumia. „Mes visiškai skirtingi: skiriasi mūsų skoniai, išvaizda, ko gero, socialinis statusas. Mūsų ūgių skirtumas yra per didelis, o tie akiniai man visiškai nepatinka.“ Bet tereikia įsiterpti laikui, ir visos skubotos išvados išsisklaido kaip smilkalų dūmai, papūtus gaiviam vasaros skersvėjui. Tereikia pasilikti toje pačioje vietoje, ir per valandą galima netariant nė žodžio ir neprisiliečiant vienas prie kito susipažinti, mažiau ar daugiau giliai pažinti, išnarplioti, atrasti, suprasti ir įsitikinti – tai – likimas. Pajausti potraukį, nenumaldomą aistrą, susižavėti, įsimylėti. Nes įsiterpus laikui prasideda intensyvūs tyrimų procesai. Apmąstymai aplink juos ir išvados, kurios, tiesa, gali būti visiškai skirtingos nuo tų, kurias buvo prieita pačią pirmą akimirką.

Toji esybė ištiriama pagal visus pirmo įspūdžio požymius, tik jau iš naujo ir labai sulėtintai. Laikysena, šypsojimosi būdas ir kalbėsena, galimos žvilgsniu siunčiamų signalų reikšmės bei mėgstamiausias restoranas – aprėpiama viskas, ypač jeigu sumaniai suveikia fantazija. Pirmas, prieštaringasis, įspūdis transformuojasi, vieni jausmai pakeičia kitus, o kaltininkas – vienintelis ir didžiausias – pažinimas. Pažinimo kelias supina mūsų smegenų vingius. Arba ištiesina. Ištiesina taip, kad jie sureaguotų ir apdorotų informaciją tinkamai, be jokių skubinimųsi ir subjektyvaus vertinimo. Pažinimas veikia kaip mūsų nuomonę tirpdantys nuodai, kuomet kartu su ja ištirpsta ir visi mūsų principai. Pažinimas – kelias link aiškaus suvokimo. Kartu su jausmais jie apverčia visas nusistovėjusias mūsų tiesas aukštyn kojom. Ir, kartais, tuo kaip tik apdovanoja mus laime.