Ištrauka be konteksto

Bijodami kalbėti apie tai, ką jaučiame, pasmerkiame save išankstiniam pralaimėjimui. Pralaimėjimui net nepabandžius. Pasmerkiame save likti kryžkelėje su gerklėje įstrigusiais žodžiais, taip ir nepasirinkę jokio kelio. Kol vieną dieną tampa tiesiog per vėlu.

Per vėlu net šitam klausimui: „O kas, būtų jeigu...?“

Galiausiai, jie juk, sudegs

Žmonės pažįstami ne nelaimėje. Ne bėdoje. Ne nesėkmėje.

Užklupus sunkumams net artimiausias žmogus gali pritrūkti žodžių, gali nemokėti sureaguoti, net būdamas šalia. Lemtingą akimirką gali padėti to paties autobuso laukęs praeivis, atsitiktinai pro šalį ėjęs nepažįstamasis.

Žmonės parodo kas jie esą kaip tik džiaugsme. Kito džiaugsme.

Vienas mokės visa širdimi džiaugtis kito laimėjimais, gebės tikėti, kad tai pelnyta laimė, mokės palinkėti dar daugiau ir nuoširdžiai šypsotis.

Kitas tuo tarpu sudegs. Sudegs iš neapykantos ir pavydo. Ir apgaulingai pakeltuose lūpų kampučiuose slėps tylią piktdžiugą, kuri, juk, vis vien anksčiau ar vėliau pasimatys. Kuri anksčiau ar vėliau jį pražudys. Nes galiausiai,jis juk sudegs.

„Пчела жалит и сама того не зная, что умирает.“

Angelų sargų pasiųstieji arba Žmonės dvasiai

Yra žmonės, kurie atsiranda gyvenime šiaip, - dėl jausmų, kelių nereikšmingų prisiminimų, poros gerai praleistų vakarų, trumpalaikio nuotykio. Su kuriais smagu, bet jiems išėjus nieko nelieka. Jų vieta lengvai užleidžiama kitiems.

O yra tokių, kurie nukrenta lyg lietus iš giedro dangaus, tačiau jų laikui pasibaigus supranti, kokį didelį vaidmenį tavo gyvenime jie atliko. Kiek daug leido suprasti - apie save ir kitus, pažinti - pradedant savimi ir užbaigiant neatrastomis šalimis. Ir nesvarbu, kiek laiko jums buvo pavesta. Nėra geresnės dovanos už emocinę, bet ne tokią, kuri yra susijusi su aukščiau minėtais nuotykiais. Kai žmogus atveria tau savo pasaulį, tuo pačiu atverdamas begalinę visatą - tai yra kažkas kita. Tokie žmonės yra pasiųsti angelų sargų, vienareikšmiškai. Jie yra dvasiai.

Net jei "kažkurią akimirką tenka susitaikyti su tuo, jog kai kurie žmonės gali likti tik tavo širdyje, bet ne gyvenime." Tačiau niekas neužims jų vietos net jiems išėjus. Ir tai yra pažinimas. Tai yra slėpiningas gyvenimo tikslas, - sutikti tokius žmones.

Ištrauka be konteksto

Yra vienintelis dalykas, kuris mus žudo - mintys. Neišbaigtos, nepagrįstos, nepateisintos. Dygstančios it grybai po pirmo lietaus, iš niekur. Iš nežinojimo. Virstančios gausybe versijų ir begalinėmis istorijomis su pačiomis geriausiomis ar blogiausiomis pabaigomis. Gimusios iš nežinios jos veda į nežinią, dar tamsesnę ir dar labiau neaprėpiamą. Kur neapčiuopiamas joks logikos siūlas. Jos kankina, jos nuodija, jos graužia iš vidaus. Ir tu blogsti, tu pilkėji, tavo lūpų kampučiai žiūri žemyn, bet paklaustas "kas tai?" - ... nejau atsakysi mintys?

Ir išvaduoti tada gali tik žodžiai. Atsakymai į klausimus "kas?", "kaip?" ir "kodėl?", ir į begalę kitų.

Tačiau, kas, jeigu niekas nekalba?..

Ištrauka be konteksto

O, kad būtų mygtukas, laikinai atjungiantis protą.

Dvidešimt - pats laikas klysti, pats laikas leisti gyvenimui tekėti sava vaga.

Tas racionalumas - tikra apokalipsė. Tu tik atrandi tai, kas teikia tau džiaugsmo, kas įdomu, kas neįprasta, kas traukia, bet nepraėjus nė akimirkai kirminas jau pradeda graužti: čia tas ne taip, čia ne visai teisingai, tai nesusiję su tavo gyvenimo tikslais, o tai kerta tavo vertybių sistemos ribas.

Protas verbuoja, o mintys įkalina. Ir jeigu sergi šia liga, tepadės nebent didžiuliai sukrėtimai.

Mes pasmerkti. Romantizmas nebeegzistuoja.

Ištrauka be konteksto

Keista, kai tavo gyvenime staiga atsiranda žmogus. Ir ne šiaip sau atsiranda, o taip, tarsi jis tikrai turėtų jame būti. Išdygsta iš nežinios ir atsineša eilę pernelyg reikšmingų sutapimų, kad galėtum juos ignoruoti. Tad tau nebelieka nieko kito, kaip tik imti ir susitaikyti su tuo, - priimti tą likimo siunčiamą signalą.

Tokiais atvejais (ypač jiems padažnėjus) ima atrodyti, jog gal ir iš tikrųjų nėra šiam pasauly nieko atsitiktinio...

Ištrauka be konteksto

Negalima versti žmonių keistis. Tu arba priimi žmogų tokį, koks jis yra, arba ne. Tam tikri smulkūs pokyčiai galimi, tačiau to turi norėti jis pats. Keistis reikia tam, kad taptum geresnis savo akyse ir galbūt atvertum sau naujas perspektyvas, o ne tam, kad kažkam kitam būtų patogiau. Apribojimai tik dar labiau gundo sulaužyti taisykles, peržengti tą kažkieno priverstinai nubrėžtą ribą.

Santykiai turi suteikti laisvę, o ne apriboti ją.

Ištrauka be konteksto

Žmogų galima įvertinti tik praėjus laikui, tada, kai jus jau skiria tarpas. Kodėl meno kūriniais grožimasi išlaikant tam tikrą atstumą? - Pernelyg priartėję galime matyti tik detales, bet ne visumą. Taip yra ir pažinime. Bendrą vaizdą susidaryti gali tik praradęs.

Nevertiname to, ką turime realiu laiku. Suvokimas ateina pernelyg vėlai. Pasveriame tikrąją savo laimę tik pasibaigus maloningam laikotarpiui.

Ištrauka be konteksto

"O ta baimė per arti prisileisti, per daug suartėti – ji viską griauna, išsklaido bet kokią spontaniškumo viltį. Nes tu visą gyvenimą gyveni užgniaužęs jausmus, besivadovaudamas iki smulkmenų sukonkretintais proto nurodymais.

Tarsi atvirauji, bet giliai širdyje taip bijai atverti tas paskutines duris, taip bijai pajausti „per daug“ ir kad visa tai bus veltui. Pasiteisini prielaida, kad tai tiesiog „ne tas žmogus“, vis dar „ne tas“, bet kuo toliau, tuo dažniau ima atrodyti, jog šis paieškų kelias yra begalinis, niekada nesibaigiantis. Ir krūtinėje auga dar viena, velniškai sintetinė, baimė..."

Ištrauka be konteksto

Ko trūksta vyruose?

Šiais laikais tai - nuolankumas. Kiekvieno vyro ego yra kažkas "tokio". Bet viena kitam neturėtų trukdyti. Vyrai pamiršta, kaip žavėtis moterimi, kaip mergintis.

Mokėjimas vertinti moterį, bent mažumėlę dėl jos pasiaukoti - pats didžiausias bonusas prie jūsų ego, atpildas už tai tikrai nenuvils.

Viena netikėta išvyka palydėti saulę ar be progos įteikta gėlė, maži netikėtuimai ir komplimentai - viso to joms reikia kaip gryno oro, visa tai suteikia sparnus.

Nėra laimingesnės, o to pasekoje - geresnės moters už tą, kuri yra vertinama. Mylima ir saugoma ji pražysta it gražiausia gėlė ir tai jau ta "stadija" - ji atiduos save visą, ji ir gamins, ir rūpinsis, suteiks progų ja didžiuotis, jai niekada neskaudės galvos ir ji nezys dėl smulkmenų.

Paprasti dalykai turi magišką poveikį. Gaila, kad daugumoje vyrų tai užsitrina. Juk tai yra kiekviename jų, tereikia tik išlaisvinti, - ir mėgausis tiek dailioji, tiek stiprioji šio pasaulio jėgos.

Ištrauka be konteksto

"Man santykiai yra nuolatinė kova su savimi. Kiti kovoja su savo mylimaisiais, o aš kovoju su savimi. - Kad nesinorėtų keisti to žmogaus, kad išsilaisvinčiau iš noro valdyti tą žmogų, sekti kiekvieną jo žingsnį ir bandyti įsiskverbti į jo mintis. Santykiuose svarbiausia yra laisvė, asmeninė erdvė, nors ir visai maža. Tačiau meilės, jausmų prigimtis yra "valdiška", glaudžiai susijusi su nuosavybės jausmu, pernelyg glaudžiai.

Tarp kitko, santykiuose šiaip ar taip kažkas dėl kažko kenčia; pavyzdžiui, vienas visada myli, o antras leidžiasi mylimas, - kuo ne kančia pirmajam?

Tad geriau kentėti nuo galinėjimosi su savimi, negu nuo žinojimo, kad knisi savo mylimąjį, o ir pats tikslas tarsi tauresnis..."