Gali, žmogus, ištisas valandas skųstis gyvenimu, bet ar visada tai yra teisinga? Norėtųsi, žinoma, kad sėkmė kristų iš dangaus, o reikalai savaime klostytųsi gerai. Tikriausiai nereikia nė aiškinti, jog taip nebūna. Kaip sakė Coco Shanel „Viskas yra mūsų rankose <...>“, taigi, norint patobulinti supantį pasaulį, reiktų pradėti nuo savęs.
Visų pirma, reikia atsikratyti įpročio kritikuoti tai, kas vyksta aplinkui, nes tuščiažodžiavimas nieko nepakeis. Antra, reikia išmokti pastebėti savo klaidas. Žinoma, kaltinti kitą yra lengviau, bet kartais dėl susiklosčiusios padėties kalti esame tik mes patys. Svarbu suprasti, jog pasaulis nesugrius, jeigu padarysi ar pasakysi kažką ne taip, juk klysti — žmogiška. Tik tuomet, kai išmoksi matyti savo klaidas ir daryti išvadas, pasaulis pasikeis. Kaip sakoma, nepabandęs nesužinosi.
Sąžiningumas sau — stiprybės požymis, be kurio šiuolaikiniame pasaulyje neišsiversi. Net būdamas pačiame dugne iš jo išsikapstysi, jei judėsi kryptingai. Visiškai taip pat, kaip Julius iš kūrinio „Meilė, džiazas ir velnias“. Nepaisant to, kad veikėjas nepasižymėjo ypatingu ryžtu bei iniciatyva, Julius suvokė, kad jam pačiam nepasikeitus, jo gyvenimas nepagerės.
Galų gale, žmogus turi pasirinkimo galimybę — arba gyventi pagal nuostatą „gerai taip, kaip yra“, arba imtis iniciatyvos ir bandyti keisti savo gyvenimą. O ką pasirinkčiau aš? Be abejonės, galimybę veikti. Mokėti prisitaikyti yra labai svarbu, bet dar svarbiau yra mokėti matyti tą ribą, už kurios prasideda tuštuma. Jeigu pasaulis, kuriame gyveni, neatitinka lūkesčių, galima pradėti jį keisti dabar pat. Tikriausiai tą patį turėjo omenyje pagrindinis kūrinio „Benamiai žmonės“ veikėjas, sakydamas: „Kas, jeigu ne aš, <...>, tai padarys?“
Apibendrinant galima daryti tokias išvadas, jog svarbiausia — pasitikėti savo jėgomis. Jeigu gyvenimas atrodo esąs prastesnis, negu galėtų būti — laikas veikti. Jokios gėrybės, juk, iš dangaus nekrinta, tuomet darbas žmogų tik puošia.
