Zuikių šventė

Riba tarp "kaip visada" ir "OSOM" iš tikrųjų yra labai plona.
Vieną kartą reikia sulaužyti taisykles, tam, kad pamatytum, kaip gali būti.
Padoriausios Velykos per pastaruosius metus.
Su pigiais šampanais, senutėliausiai nematytais veidais (o kaip gi vis dėlto keista po tiek laiko pamatyti žmogų ir nejausti jokių laiko žymių), namuose, pilnuose skanaus maisto, nuoširdumo ir šiltų apkabinimų. Net jeigu už lango lynoja.
Tobulumui ribų nėra, o gyvenimui nėra nuostatų. O jei yra, vieną kartą reikia jų tiesiog nepaisyti.

Naktinės psichoanalizės

Kaip paaiškinti dalykus, kurie yra nematomi? Kurių nejaučia niekas kitas aplinkui. Kurių išvardinti, žmogus, nesugebi. Tarkim, žinai tam tikrus dalykus, nes jauti, nes spėji, nes tiesiog žinai, bet iš kur? Įgimta? — pernelyg paprastas atsakymas. Turint omenyje ir tai, kad apie tokius pojūčius ar išgyvenimus tarp šeimos kartų nelabai kas girdėta.

Ne, čia ne apie magiją ar aiškiaregystę.

Bet vėlgi, kiek nebandyta tą jausmą (beje, tų pojūčių begalė ir, kas įdomiausia — visiškai skirtingose gyvenimo srityse) įvardinti, nieko doro iš to nesigavo ir vargu ar kada gausis.

Tarkim, žinai, kad po tam tikro laiko gyvensi tam tikromis sąlygomis. Ir kad kai neprisimeni sapnų, reiškia, kad smegenys pernelyg pavargusios. Tarkim žinai, kokios spalvos ir tekstūros prie kokių tinka, bet tik tada, kai jas matai ir gali jas paliesti. Tarkim tarkim tarkim...

Viena vertus, tai niekas kita, kaip pernelyg geras savęs pažinojimas. Kur bebūtum ir ką bedarytum, priimi kūno bei proto siunčiamus signalus ir juos nagrinėji. Šifruoji, pakol netaps aišku. „Harmonija su pačiu savim — svarbiausia“.

Kita vertus, prie ko čia, tarkim, stilizavimo įprotis prie „savidarnos“? Juo labiau, jeigu jis atsirado kur kas anksčiau už polinkį į savo sielos ir kūno (netiesiogine, žinoma, prasme) narpliojimą.

Taigi, kur teisybė?

Ar gal tai ženklas, kad laikas kreiptis į psichoanalitiką? O gal homeopatą? Ne ne, gal vis dėlto pas psichotechnologą (atleiskite už snobizmą)?

Bet ir be jų pagalbos, žmogus, viską žinai. Puikiai supranti viską, kas dedasi tavo galvoje, tiesiog yra tam tikrų faktorių, kurie keliauja kaip ir atskiru nuo psichikos vingiu, bet tuo pačiu, yra nuo jos neatsiejami. Tiksliau, bėgant laikui tapo. Ir tie faktoriai yra kaip koks miražas. Jie lyg ir yra, bet be tavęs jų nieks nemato. O ir pats, žmogus, apie jų egzistavimą žinai, bet nei juos įvardinsi, nei kaip nors apibrėši. Vienintelė išeitis — užvardinti visa tai terminu „įgimta“ ir palikti dūlėti tolimosiose savo esybės lentynose. Antra išeitis — palinkti į psichologiją ir užgriozdinti sau gyvenimą visokiomis mažai naudingomis nesąmonėmis, kurių nežinia kuriems galams ir reikia (apskritai, reikia?).

Taigi, kur teisybė?...

Меня хотят все

Su ministrais

Užsienio reikalų ministerijoje

Ponas po kairę užsienio reikalų ministras Ažubalis (pagaliau išmokau jo pavardę)

Labai patikęs ponas po dešinę, deja, neatpažintas

So why don't we go somewhere only we know...

paslaptingi skėčiai

Šitą  vaizdą sunku pavadinti paveiksliuku, pavadinčiau jį menu.

Retas kuris vaizdo iš pirmo žvilgsnio pasirodo toks WOW.

Toks "gilus".

Pamačius užtvindo minčių lavina. Pačių įvairiausių.

Ir taip malonu, ir taip baugu į jį žiūrėti.

Ir taip paslaptinga. ir taip...

"Ir kiek mums reikia prarasti, kad išmoktume pamoką bei atrastume tai, kas brangiausia?"