Galiausiai, jie juk, sudegs

Žmonės pažįstami ne nelaimėje. Ne bėdoje. Ne nesėkmėje.

Užklupus sunkumams net artimiausias žmogus gali pritrūkti žodžių, gali nemokėti sureaguoti, net būdamas šalia. Lemtingą akimirką gali padėti to paties autobuso laukęs praeivis, atsitiktinai pro šalį ėjęs nepažįstamasis.

Žmonės parodo kas jie esą kaip tik džiaugsme. Kito džiaugsme.

Vienas mokės visa širdimi džiaugtis kito laimėjimais, gebės tikėti, kad tai pelnyta laimė, mokės palinkėti dar daugiau ir nuoširdžiai šypsotis.

Kitas tuo tarpu sudegs. Sudegs iš neapykantos ir pavydo. Ir apgaulingai pakeltuose lūpų kampučiuose slėps tylią piktdžiugą, kuri, juk, vis vien anksčiau ar vėliau pasimatys. Kuri anksčiau ar vėliau jį pražudys. Nes galiausiai,jis juk sudegs.

„Пчела жалит и сама того не зная, что умирает.“

Nepaprasti išgyvenimai ir random žmonės

Likimas, ko gero, turi geriausią humoro jausmą iš visų, ką kada nors pažinojau. Tikras pokštininkas.

Įmeta, tave, atrodo, į svajonę. Patalpina į aplinką, kurią įsivaizdavai tolimiausiose svajonėse. Bet, žinoma, neapsieina be niuansų ir „bet“.

Esi nuostabioje vietoje ir patiri nepaprastus dalykus. Jautiesi kaip aukščiausiu balu įvertintuose filmuose ar meistriškai „pafotošopintuose“ paveikslėliuose. Viskas yra. Viskas ranka pasiekiama. Tinkama vieta, tinkamas laikas. BET... Visa tai patiri su įdomiais, šauniais, maloniais, žaviais ir protingais, bet visiškai atsitiktiniais žmonėmis. Kopti į kalną turėtumei su žmogumi, kuriuo labiausiai gyvenime pasitiki, su kuo tikrai norėtumei apsikabinti stovint ten, ant kraštelio, kurio ranką norėtumei suspausti. Pasitikti saulėtekį turėtumei su žmogumi, kurio glėbys yra maloniausias, kuriam priklauso tavo jausmai. Tuo tarpu visas šias akimirkas tenka dalintis su tais, su kuriais bendrauji labai ribotą laiko tarpą. Su kuriais tikriausiai daugiau niekada nesusitiksi. Ir nesvarbu, kokie nuostabūs jie bebūtų.

Keistas dalykas tas gyvenimas. Niekada negali gauti 100 procentų. O galbūt, kažin, kaip tik šitai ir suteikia jam savotiško šarmo ir žavesio?..

Skirtingas akimirkas dalintis su skirtingais pasaulio žmonėmis...

Meilei niekada ne per vėlu

Kuo daugiau tenka būti už savo namų, valstybės, gimtosios šalies ribų, tuo didesnė yra nuostaba. Tuo ryškesnis darosi savo Gimtinės suvokimas. Ir visai ne ta prasme, apie kurią pirma galima būtų pagalvoti.

Kuo toliau nuo namų esi, tuo labiau imi juos branginti. Net nepaisant visų tų galimybių – kurios neretai užsienyje atsiveria daug plačiau, nepaisant didesnio stabilumo, tiek finansinio, tiek socialinio ar kokio nors kitokio – imi suvokti, kas tau yra Namai.

Su savo jau dabar turimais įgūdžiais ir kalbų žiniomis galėčiau gyventi bent poroje labai stabilių valstybių, kur nereikėtų nerimauti dėl išlaidų, kadangi plačios veiklos galimybės užtikrintų visavertį gyvenimą ir buitį, dėl kurios Lietuvoje ne visada galiu būti tikra. Tačiau.

Stebėdama nuostabią norvegišką gamtą ir galvodama apie viską, ką man gali duoti pasaulis, sugrįžtu į išeities tašką. Į tai, kas yra vadinama Namais. Galbūt žolė kitur tikrai yra žalesnė, tačiau yra kažkas nepaaiškinamo, galbūt tas lietuviškas kuklumas, verčiantis rinktis ne protu, o širdimi.

O širdis, ypač būnant toli, kužda viena – nėra geresnio jausmo negu pabusti savo lovoje, negu turėti galimybę apkabinti savo artimuosius, negu kas dieną praeiti pro iki skausmo pažįstamus pastatus, kalbėti savo gimtąja kalba ir galėti visur aplink save ją girdėti ir matyti. Nereikia net užsimerkti, kad matytum visą savo kambarį su jame išdėliotais daiktais, vaizdą pro savo langą, mamos šypseną ar Vingio parko takelius. Ten oras kvepia namais, ten batų kulniukai kitaip kaukši, ten lietaus barbenimas skamba kitaip.

Galbūt tam ir skirtos kelionės – kad atrastume save. Ta prasme, – kad suprastume, jog esame tinkamoje vietoje. Jog mūsų siela priklauso ne visam didžiuliam globaliam pasauliui, kaip tai dabar madinga sakyti, o tik vienai vienintelei vietai. Juk dalykai ima ryškėti tik žengus du žingsnius atgal – iš arti ne visada eina pamatyti tikrąją paveikslo esmę. Ir nebūtina garsiai šaukti apie savo patriotizmą, nes (visų pirma, kas per daug, tas jau kvepia nacionalizmu...) tikroji meilė yra ne paviršiuje, o ten, giliai širdyje, ir atrasti jai kartais prireikia daug laiko. Man prireikė kokių devyniolikos metų. Bet juk niekada ne vėlu.

Sportinis „pakoučinimas“

Pradėsiu nuo iliustracijos, – aktualiausias, visai šviežias įvykis.

Taip jau susiklosto, kad dažniausiai jau ryte žinau, jog „šiandien eisiu bėgioti“. Ir paprastai visą dieną labai laukiu tos akimirkos, kai pagaliau galėsiu išbėgti. Tik aš ir Vingis, tik aš ir minkšti žingsniai, tik aš ir besiilsinčios mintys.

Svarbiausia bėgant man – tinkamas oras. Kad nebūtų pernelyg tvanku ir karšta. Tačiau kai tenka sulėtinti dėl vėjo – irgi ne itin smagu. Šitoks siurprizas laukė ir šį kartą. Kas visai nekeista, vėjas užtraukė debesis, ėmė lašėti šlykščiais, pailgais lašais, kuriais vėjas smogė tiesiai į veidą. Atrodė, šiandienos trasa baigta, nors buvau ją vos įpusėjusi.

Skubėdama parko gilyn stebiu, kaip žmonės masiškai juda iš parko man priešinga kryptimi. Tačiau netrukus parkas sutankėja, jo šakos apgaubia ir apsaugo nuo sušlapimo.

Kažkurią akimirką manei, kad teks pakeisti maršrutą į trumpesnį ir pasileisti namo, tačiau staiga lašai paliauja būti šlykštus, o vėjas visai nusiramina. Imi mėgautis drėgnu oru ir paukščių čiulbesiu. Susigaudai, jog šis pavojus buvo tik menamas. Ir galiausiai sustoji, matydamas ant išmaniojo ekrano sveikinimą su nauju pasiekimu. Ir visos istorijos „cherry on top“ tampa palaimingas lietutis, atvėsinantis įkaitusius skruostus ir nepaprastai atgaivinantis.

Istorijos moralas toks, kad gyvenime yra daugybė aplinkybių, kurios, atrodytų, baisiai ne laiku ir ne vietoje. Tačiau tereikia pažvelgti į jas kitu kampu, ir jos tampa tuo palankiuoju vėju, prielaida naujiems tikslams pasiekti.

Svarbiausia tik – pagauti sunkiausią akimirką ir pralaukti ją. Visi juk žinom, kad tamsiausia valanda – prieš aušrą.

Stingdanti nejautra arba Rutina žudo

Gyvenimas nutrina mus.

Vieną dieną imi suvokti, kad esi visai nebe tas. Visai nebe toks.

Gyveni, patiri, tačiau viskas tarsi praplaukia pro tave. Nuolat skubi, žiūri į viską paviršutiniškai, o baisiausia - suvokti, kad imi numoti ranka į dalykus, kurie kadaise buvo esminiai.

Kaip suderinti sėkmingumą ir gyvenimo turinį, išsaugoti esybę kaip vertybę?

Gyvenimas apgaubia kažkokia siaubinga nejautra. Visa, kas trapu, jautru, gražu, tyra užgniaužiama kažkur giliai skrandyje ar kepenyse. Nuolatinis skubėjimas pavergia ir įkalina paviršutiniame daiktų pasaulyje. Infekuoja.

Ir, atrodo, niekada jau iš to neišsivaduosi. Nes kūrybingumas užmigo. Sutrupėjo. Tiesiog išsitrynė.

Ištrynė tikrąjį tave.

Azerbaidžano širdy

Kartais žvirbliu išskridęs žodis teatrodo tik tuščias deguonies eikvojimas, - nes mūsų pasaulyje jau sunku tikėti pažadais. Bet kai pažadas vieną dieną ima ir išsipildo, telieki stovėti sukrėstas iš netikėtumo ir neįstengi surasti argumentų, leidžiančių pasakyti šiai galimybei "NE". Tokiu būdu mane gyvenimas įvėlė į dar vieną nuostabų nuotykį, toli, labai toli - Azerbaidžano širdyje, Baku.

Baku yra iš tų miestų, kurie sužavi nuo pat pirmos akimirkos. Nuo pat penkiais ryto dvelkiančios ramybės iki visuotinio vakaro žybsėjimo ir mirgėjimo.

Kiekvienas pastatas vienas geresnis už kitą, grindinys toks išblizgintas, kad sunku atsispirti potraukiui numesti šalin avalynę ir prasieiti basomis.

Šis miestas sužavi kiekviena savo senamiesčio pastatų ar moderniausių dangoraižių plytele. Miestas, alsuojantis švara ir begaliniu rūpesčiu išore – pradedant skverais, baigiant vietiniais gyventojais.

Miestas, kuris alsuoja Europa, savo pakraščiuose talpindamas visą Rytų koloritą. Ir tik tuose pakraščiuose iš tikrųjų suvoki, kad čia Rytai, kad esi Azerbaidžane. Tos kalnų supamos pusplynės, šiukšlių pluoštai, naftos fabrikai ir niekada nesibaigiančios statybos.

Pro turistinio autobusiuko su visu garsu paleista vietine muzika langą viskas atrodo kažkaip svetimiau, autentiškiau.

Dangus čia toks, kad milžiniškas, žibančias žvaigždes, atrodo, ranka pasiektum. O mažas mūsų orlaivėlis tarytum įstrigęs visoj šitoj beribėj platumoj, virš skaistaus, persišviečiančio debesų patalo.

Tas jausmas, stovėti akmenynėj dykumoj, sklidinoj subtilaus gėlių dvelksmo ir beprotiškai palaimingai persmelkiančios ramybės. Neįmanoma pamiršti to tylaus vėjo šnypštimo, tų malonių jo glamonių palei plaukus ir kaklą. Tai viena nuostabiausių vietų, priminusių Kapadokiją Turkijoje viena vietų, kur iš susijaudinimo norisi verkti.

Nebūna nesėkmių. Būna tik įspėjamieji ženklai

Kartais atsigręžus į praeitį pasidaro juokinga. Dėl to, koks buvai kvailas. Kvailas nervindamasis dėl visų tų mažesnių ar didesnių nesėkmių, manydamas, kad tai yra NEsėkmės. Nors iš tikrųjų, kiekvienas nutikimas yra tik startas. Tik tramplinas tolimesniems įvykiams. Ko gero, kuo labiau atrodo, kad grimzti į juodą bedugnę, tuo į aukštesnį kalną kopi. Tiesiog tas kalnas meta tokį didžiulį šešėlį, kad apsigavęs imi galvoti, jog tai duobė. O tuo tarpu už to kalno viršūnės slypi dar begalė tokių  pačių. Ir ant kiekvienos po aukso medalį – už drąsą ir ištvermę.
Kai gyvenimas staiga be paaiškinimų išskiria su kažkokiu žmogumi, kuris, atrodo, išeiti tikrai neturėtų – tai nereiškia nieko kita, kad visa, ką galėjo, jis tau jau davė. Jeigu jis pasitraukė anksti, reiškia, duoti teturėjo mažai.

Jeigu gyvenimas  atmeta naujo darbo galimybę, reiškia, už viršūnės laukia dar geresnis. O pakeliui dar turi patirti begalę nuostabių dalykų ir išnaudoti turimą laiką savo, o ne kitų, naudai.
Jeigu susilaužai savo (pirmą kartą sugalvotus ir ant lapelio surašytus ir į smegenis įsikaltus) naujametinius pažadus, reiškia – dar ne laikas deginti tiltus. Nes jie gali nuvesti į tokius kraštus, į kuriuos, buvai tikras kaip uola, niekada net nesieksi patekti.

Nebūna nesėkmių. Būna tik įspėjamieji ženklai, jog tai ne tavo posūkis. Ir kuo daugiau tų ženklų, tuo tiesesnis kelias. Kuo daugiau ženklų, tuo daugiau kantrybės ir tuo turtingesnis neįkainojamos patirties ir žinojimo tampi. Žinojimo, kad šis kelias priklauso tau. Žinojimo, kad niekas nevyksta veltui.