Labiau už viską dabar norėčiau būti kokioje negyvenamoje saloje. Baisioje. Kad savimi jos nesugadinčiau. Nes salos paprastai būna gražios. Bent jau galėčiau išsirėkti, išsidaužyti, pabandyti nusiskandinti — pajusti, kad bijau mirties. Ir sugrįžti prie kasdienio pasaulio.
*
Noriu, kad man suduotum. Kad nukrisčiau nuo stogo ir nukraujuočiau. Kad mane nušautum. O po to prisikelčiau. Nekęstum kaip tik gali. Kad mane suvažinėtų penkiolika kartų gyvą. Tada apsiraminčiau. Tada suprastum. Kas yra našta.
*
Rūkalais trenkiantys plaukai, nubėgęs tušas, nuovargis ir baisus skonis burnoje — vakaro pasekmes, to, kai iš senųjų įžengėm į naujuosius.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą