30 sausio 2010

Iš vonios ritualų. Baisi tiesa

Jaučiu kaip nuo karšto vandens pulsuoja galva. Nuo šlapių plaukų krinta lašai ir rieda kaklu, nepajuntamai krisdami į vandenį. Nuo įkaitusios kūno odos kyla garai, išnykdami kažkur susimaišius su tirštu oru. Galva pulsuoja vis stipriau ir stipriau. Nuo aitrių minčių. Nuo tvankių ir bukai besidaužančių vidutiniškai išsivysčiusiose smegenyse. Minčių. Kad aš ir vėl nežinau, kas aš esu. Kad šiandien atskleidžiau apie save dar vieną naują dalyką. Krečiantį. Ir visai netikėtai. Kimšdama į burną vakarykštį batoną. Besidaužančių tarpusavy minčių su užrašais TAIP ir NE. Sutinku ir ne. Bandydama atsikratyti jų pasineriu į jūros druska prisisunkusį vandenį. Bet tai manęs neapleidžia. Jaučiu, įžengiau į naują savo gyvenimo etapą. Kur viskas daug rimčiau. Kur kalba eina apie gyvybę. Dar sykį pasineriu į vandenį. Išnerdama iš jo smarkiai nusipurtau ir nusišluostau veidą, mintimis bandydama sustabdyti pašėlusį pulsavimą ir palikti visa tai užnugary.

Ir dar.

Žinau, kas nutiks, pati to nežinodama. Pasakau ką nors apie ateitį nemanydama, kad tai tiesa, o tai ima, ir nutinka. Pranašauju įvykius, bet ne savo valia, o fantazija. Naudojuosi magija neturėdama su ja nieko bendra. Matau ateitį nieko apie tai nenutuokdama.
Taip. Viskas kaip pagal scenarijų. Verčiau reikėtų šitai primiršt, nes netruksiu bandyti skubinti įvykius. Kažin, gal tai iš tikrųjų tiesa. Kad man pavaldus laikas. Velnias, svarbiausia, jog viskas puikiausiai susidėlioja į tą visumą. Tie atskiri epizodėliai. Taip. Bet dabar tereikia apsiginkluoti kantrybe ir laukti. Pusmetį. Ir tada viskas išaiškės.
Jei tai pasitvirtins, tikrai važiuosiu tikrintis.


Su tuo tirpstančiu sniegu tirpsta ir visos sunkios mintys, o su nuimamais šlykščiai šlapiais drabužiais galutinai atsikratai visus tris sezonus slėgusių daugiau ar mažiau svarbių dalykų.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą