Šį vakarą turėjau praleisti namų šilumoje apkabinus aspiriną. Aha. Dešimt tūkstančių kartų praleidau.
Temperatūra pakilo turbūt iki 100 laipsnių. Celsijaus.
Ir jeigu šią žiemą bus -50, tai aš numirsiu. Kaip ir tada, kai projektas su Norvegija išdegs. Ir mane į jį priglaus.
Kavinių šturmas.
Su dviem litais kišenėse, absurdišku aptarnavimu ir skolomis.
Kavinių šturmas.
Tai kažkas nuostabaus. Beprotiškai nuostabaus.
Stebėti pro didžiulius langus, kaip lauke pajuosta atmosfera ir oras tampa šalnotas.
Kaip kavinė mėlynais stalais, mielomis lempomis ir gražiais cukraus pakeliais prisipildo šurmulio, virstančio triukšmu ir stalelių vienas kito perrėkinėjimu.
Kaip plaukia iš pradžių moteriškos kompanijos, o nakčiai atslinkus, pasirodo ir vyriškos. Ir nė vienos maišytos.
Kaip du tolimiausi staleliai stebi vienas kitą ir juokiasi per visą patalpą. Kaip nuoširdžiai skamba juokas, tas nesiliaujantis juokas.
Kaip aidi komentarai apie politiką ir rimti pažadai įvesti savo tvarką, bent jau mokykloje, kurių pirmadienį jau nebeprisiminsime.
Kaip vis atitolsti nuo jo. Kaip pamiršti visa tai, užglaistai, tikėdamasi, kad viskas pavyks, kitoje šalyje.
Kaip žiūrėdama į visus šiek tiek vyresnius pilnamečius galvoji, kad vienas jų galėtų būti Jis.
Kai jų veiduose ieškai kažko. Kažko, ką taip beprotiškai menkai pažįsti.
Lygini bruožus, ir įsivaizduoji, kaip ryte sėdite jo virtuvėje kokiame devintame aukšte su dideliais žalios arbatos puodeliais ir rūkote, jis be marškinėlių, o tu nuogom kojom su ilgom, megztom kojinėm, kurias jam numegztų tavo mama.
Prie balto, su nežymiu ornamentu, sovietinių laikų stalo. Prie senų seniausios viryklės rudos spalvos.
Kaip atsikeli anksčiau ir iškepi jam blynelių, pirmųjų per savo gyvenimą.
Kaip lauki žinutės, lauki, vis šiek tiek nervingai žvilgčiodama į telefono ekraną. Kaip tyliai, giliai viduje, viliesi, viliesi, viliesi. Ir nesulauki.
Ramindama save įvairiais menkniekiais.
Kai jautiesi kaip žiemą. Šaltais vakarais grįždama iš tamsos namo sustingusiais nuo įtampos raumenimis.
Kai jautiesi laiminga.
Nepaisant pakilusios temperatūros ir nežinia kokio lygio nuovargio.
Juk svarbiausia — įkvėpimas.
Gyventi. : *
Temperatūra pakilo turbūt iki 100 laipsnių. Celsijaus.
Ir jeigu šią žiemą bus -50, tai aš numirsiu. Kaip ir tada, kai projektas su Norvegija išdegs. Ir mane į jį priglaus.
Kavinių šturmas.
Su dviem litais kišenėse, absurdišku aptarnavimu ir skolomis.
Kavinių šturmas.
Tai kažkas nuostabaus. Beprotiškai nuostabaus.
Stebėti pro didžiulius langus, kaip lauke pajuosta atmosfera ir oras tampa šalnotas.
Kaip kavinė mėlynais stalais, mielomis lempomis ir gražiais cukraus pakeliais prisipildo šurmulio, virstančio triukšmu ir stalelių vienas kito perrėkinėjimu.
Kaip plaukia iš pradžių moteriškos kompanijos, o nakčiai atslinkus, pasirodo ir vyriškos. Ir nė vienos maišytos.
Kaip du tolimiausi staleliai stebi vienas kitą ir juokiasi per visą patalpą. Kaip nuoširdžiai skamba juokas, tas nesiliaujantis juokas.
Kaip aidi komentarai apie politiką ir rimti pažadai įvesti savo tvarką, bent jau mokykloje, kurių pirmadienį jau nebeprisiminsime.
Kaip vis atitolsti nuo jo. Kaip pamiršti visa tai, užglaistai, tikėdamasi, kad viskas pavyks, kitoje šalyje.
Kaip žiūrėdama į visus šiek tiek vyresnius pilnamečius galvoji, kad vienas jų galėtų būti Jis.
Kai jų veiduose ieškai kažko. Kažko, ką taip beprotiškai menkai pažįsti.
Lygini bruožus, ir įsivaizduoji, kaip ryte sėdite jo virtuvėje kokiame devintame aukšte su dideliais žalios arbatos puodeliais ir rūkote, jis be marškinėlių, o tu nuogom kojom su ilgom, megztom kojinėm, kurias jam numegztų tavo mama.
Prie balto, su nežymiu ornamentu, sovietinių laikų stalo. Prie senų seniausios viryklės rudos spalvos.
Kaip atsikeli anksčiau ir iškepi jam blynelių, pirmųjų per savo gyvenimą.
Kaip lauki žinutės, lauki, vis šiek tiek nervingai žvilgčiodama į telefono ekraną. Kaip tyliai, giliai viduje, viliesi, viliesi, viliesi. Ir nesulauki.
Ramindama save įvairiais menkniekiais.
Kai jautiesi kaip žiemą. Šaltais vakarais grįždama iš tamsos namo sustingusiais nuo įtampos raumenimis.
Kai jautiesi laiminga.
Nepaisant pakilusios temperatūros ir nežinia kokio lygio nuovargio.
Juk svarbiausia — įkvėpimas.
Gyventi. : *
Tu moki rašyti. aš tau sakau, tu nepakartojama ;***
AtsakytiPanaikintiEiktuu, aš tik moku jaust.
AtsakytiPanaikintiVisada per daug, visada per ryškiai. : lou