NEmonologas

Kodėl aš atėjau į vienuoliktą klasę


   0 atėjau aš todėl, kad ateityje noriu stotį į aukštąją mokyklą, o Lietuvoje tai įmanoma tik turint vidurinįjį išsilavinimą
   Atėjau nemokėdama savarankiškai spręsti problemų. Iš esmės, tai tikra tiesa. Nes visus dešimt metų aš ateidavau į šiltas klases, kur manęs ir visų kitų moksleivių laukdavo visa, ką žino, atiduoti pasiruošusios mokytojos, besistengiančios įdėti visa tai į mus, įdėti ilgam. Viskas visada būdavo paruošta ir, galima sakyti, ant lėkštutės, pakišta po nosimi. Telikdavo tik įrašyti trūkstamą raidę, atversti tokį ir tokį puslapį, ir šiaip taip parašyti kontrolinį, dažniausiai net ne parašyti, o sėkmingai nusirašyti. Nes mums reikėjo ne žinių, o pažymių. Nors iš tikrųjų pažymių reikia tik dvyliktoje klasėje, įrašytų į atestatą, kurį nebūtų gėda parodyti tėvams. Nes mums patiems tų pažymių nereikia, gyvenimo mokykloje tų pažymių niekas nerašo. Tų skaičiukų, kurie dešimtį metų siurbė mums kraują, reikia tik perėjimui į antrą lygį, vardu aukštasis mokslas.
   Eidama vienuolikton klasėn, ir tikriausiai ne aš viena, maniau, jog viskas bus kaip ir lig šiol. Lėkštutės, sidabriniai apvadėliai. 0 štai ir apsirikau. Pastebėjau, kad lygis pasikeitė. Tų lėkštučių pasitaiko rečiau. Nors, jų vis vien lieka, nes mokytojai nori kuo geriau, iš tikrųjų nepagalvodami, jog nieko gero iš esmės tame nėra. Bet atsakomybė juk gerai. Nepaprastai gerai. Ir jaučiu, kad man jos reikia. Tikrai reikia. Ir bėgant laikui vis daugiau. Deja, ne visiems taip yra. Pavyzdžiui, nerodysiu pirštais, kas, tokių dalykų įvertinti nesugeba. Ir tai trukdo. Nes mokykloje šiaip ar taip esame visuma, bent jau per pamokas. Ir ta trapi visuma gali suskilti dėl vienos, berods, nereikšmingos dalelės. 0 tų dalelių, stebuklingai mokančių viską sujaukti, apgailestauk neapgailestauk, vis vien yra.
   Taigi visa ta atsakomybė gali pasibaigti neprasidėjusi, net ne dėl mūsų pačių kaltės. 0 į vienuoliktą klasę jau atėjau, ir trauktis nebėra kur. Reikia kolekcionuoti tuos dešimtukus, juk noriu pasiekti aukštumų, juk noriu pereiti į antrą lygį. Nors, pabaigai, atskleisiu dar dvi mažas priežastis, dėl kurių į tą vienuoliktą klasę parsibeldžiau. Visų pirma, juk nenoriu skirtis su tais, su kuo gyvenau kiekvieną dieną visus tuos dešimt metų, ir, galų gale, pasitaiko, vis dėlto, kažką įdomaus sužinoti, pavyzdžiui, per biologiją. Ir pasimėgauti kalbomis, kurias visokeriopai dievinu.