Yra tokie žmonės, kuriais tiesiog pasitiki. Kuriais tiesiog žiauriai, labiau už viską, pasitiki. Net labiau už save.
Nors jie tavo gyvenime dar nėra taip ilgai, kad galėtum teigti, jog žinai, kaip jie sureaguos į tam tikrus dalykus.
Nors žinai, kad būti su tavimi jiems labai svarbu, nors ir jie jau praktiškai tapo visu tavo pasauliu.
Žinai, kad jie galėtų neatleisti tau vieno dalyko. Arba daugelio dalykų. Bet atleido, ir yra pasiryžę atleisti dar ir dar.
Ir žinai, kad jei nebūtų to vieno dalyko, tai visas jūsų pasaulis sugriūtų.
Nes tai yra skausmas.
Ir jie tą didžiulį skausmą labai tyliai, giliai giliai viduje narsiai išgyvena. Galbūt galvodami, jog tu nieko tokio neįtari. O tu juk žinai. Pirmiausia, nes tapai d r a u g u, kuriam rūpi kiekvienas gestas ir kiekvienas atodūsis. Antra, nes visa tai jau yra tavęs išgyventa.
Tas skausmas, toks skausmas. Tu žinai, kas tai, iki pat sielos gelmių. Gyvenai su tuo pusę metų. Ir tik ką pasveikai, o tuo pačiu metu tą patį skausmą suteikei kitam.
Tam, kuris yra tau labai svarbus, kuriam tu esi labai svarbus.
Šiaip sau, todėl, kad visada mėgai turėti priešingos lyties geriausių draugų. Todėl, kad visada dievinai žmones, kurie turi idėjų ir su kuriais būdamas tu neturi laiko.
Taip įdomu stebėti, kai žmonės staiga, taip iš tikrųjų staiga, tampa tokie artimi. Ir tu jau nebijai jų kviestis namo, ir tavo tėvai juos labai mėgsta, ir daugelį laisvalaikio jūs praleidžiate kartu, ir trokštate tęsti tai, giliai pasąmonėje žinodami, kad visa tai kada nors pasibaigs.
Su ašaromis akyse galvodamas apie tai tu maldauji Dievo: n e r e i k i a.
Nereikia, kad tai baigtųsi. Nes tai gražiausia kelionė. Tai iš tikrųjų gražiausia kelionė.
Su žmogumi, kurį beribiai gerbi. Už tai, kad jis iš tikrųjų yra toks vienintelis. Ir tu myli jį, žinoma, myli. Meile, kuri yra stipresnė už meilę vyrui ar moteriai. Tu myli jį broliška meile, kuri yra tvirta kaip uola.
Ir tu maldauji Dievo, kad ta uola nesugriūtų, bent dar truputėlį pabūtų.
Kad tik nesugriūtų.
Nors jie tavo gyvenime dar nėra taip ilgai, kad galėtum teigti, jog žinai, kaip jie sureaguos į tam tikrus dalykus.
Nors žinai, kad būti su tavimi jiems labai svarbu, nors ir jie jau praktiškai tapo visu tavo pasauliu.
Žinai, kad jie galėtų neatleisti tau vieno dalyko. Arba daugelio dalykų. Bet atleido, ir yra pasiryžę atleisti dar ir dar.
Ir žinai, kad jei nebūtų to vieno dalyko, tai visas jūsų pasaulis sugriūtų.
Nes tai yra skausmas.
Ir jie tą didžiulį skausmą labai tyliai, giliai giliai viduje narsiai išgyvena. Galbūt galvodami, jog tu nieko tokio neįtari. O tu juk žinai. Pirmiausia, nes tapai d r a u g u, kuriam rūpi kiekvienas gestas ir kiekvienas atodūsis. Antra, nes visa tai jau yra tavęs išgyventa.
Tas skausmas, toks skausmas. Tu žinai, kas tai, iki pat sielos gelmių. Gyvenai su tuo pusę metų. Ir tik ką pasveikai, o tuo pačiu metu tą patį skausmą suteikei kitam.
Tam, kuris yra tau labai svarbus, kuriam tu esi labai svarbus.
Šiaip sau, todėl, kad visada mėgai turėti priešingos lyties geriausių draugų. Todėl, kad visada dievinai žmones, kurie turi idėjų ir su kuriais būdamas tu neturi laiko.
Taip įdomu stebėti, kai žmonės staiga, taip iš tikrųjų staiga, tampa tokie artimi. Ir tu jau nebijai jų kviestis namo, ir tavo tėvai juos labai mėgsta, ir daugelį laisvalaikio jūs praleidžiate kartu, ir trokštate tęsti tai, giliai pasąmonėje žinodami, kad visa tai kada nors pasibaigs.
Su ašaromis akyse galvodamas apie tai tu maldauji Dievo: n e r e i k i a.
Nereikia, kad tai baigtųsi. Nes tai gražiausia kelionė. Tai iš tikrųjų gražiausia kelionė.
Su žmogumi, kurį beribiai gerbi. Už tai, kad jis iš tikrųjų yra toks vienintelis. Ir tu myli jį, žinoma, myli. Meile, kuri yra stipresnė už meilę vyrui ar moteriai. Tu myli jį broliška meile, kuri yra tvirta kaip uola.
Ir tu maldauji Dievo, kad ta uola nesugriūtų, bent dar truputėlį pabūtų.
Kad tik nesugriūtų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą