Nors puikiai žinai, kad viskas gerai, beprotiškai gerai, nes tavo gyvenimo statusas - jis nesikeičiantis, jau pripratai prie to, kad kitaip nebūna. Tai vienas ištisa pramoga, tai kasdieninės laimės dozės, tai kasdienis nuoširdus džiaugsmas, tai jokio skausmo gulantis ir jokių skaudžių minčių prieš miegą, išskyrus svajones ir kupinus optimizmo planus. Dieną, savaitę, amžių į priekį. Bet kartais viskas tiesiog ima, ir slysta. Iš po kojų, iš po jaunų, įdegusių, dar gyvenimo nenudėvėtų kojų raudonais nagais ir aukštomis platforminėmis basutėmis. Dėl kažkokios menkiausios nesąmonės. Dėl vienos mažos smulkmenėlės. Tiesiog ima, ir slysta.
Didžiausias mano gyvenimo minusas — kad man visada trūksta vieno vienintelio žmogaus. Dar skaudžiau, kad tas žmogus mano gyvenime dažniausiai jau būna, bet jis yra banaliausiai ne ryšio zonoje, jis yra banaliausiai užsiėmęs savo reikalais, jis yra banaliausiai kitoje galaktikoje, pasivaikščiojime su kitais draugais, pasimatyme su kitais žmonėmis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą