04 rugsėjo 2011

Ak, tos moterys


Ir, žinoma, jis pasikeitė. Nors taip norėtųsi, kad nepasikeistų. Nesuaugtų ir nesusiprotėtų, kad moteris — tai anatomija.
Nors visa tai jau prieš kokius du šimtus metų pamiršta, ir jis mane myli kaip savo motiną, dukterį ir sesę. Ir aš jį myluoju, kaip savo jaunesnįjį ir vyresnįjį brolį — a la du viename. Ech, ką ta Maxima su žmonėmis daro. Net vyrus du už vieno kainą duok.
Bet ką tu padarysi, tos moterys — jos pavydo fabrikas. Moterys pavyduliauja visų visiems ir visada. Sūnaus savo trylikametei snarglei pavydės. Ir to, kurį įsimylėjusios jau nuo kokios penktos klasės, už kurį net visą savo didelį namą kartu su šeimos nariais atiduotų, o jis velnias dėmesio nekreipia. Mat — užsiėmęs žmogus. Ar nelaimingas. Ar laimingas? Gal tų panų jau kokią dešimtį turi, tai į šonus žvalgytis nespėja. O kad ir vieną, kokią gal didžiapapę. Tada katastrofa. Kartais moteris iškeičia į didžiapapes, pati žinau.
Telaimina Dievas chirurgus, taupysiu implantams. Gal tada ir į mane kitas panas iškeitinės. Nors, tada turėsiu pasisamdyt apsauginį — uždusins dar tos moterys už C dydį ir už tuos vyrus svetimus. Moterys gi — pavydo fabrikas.


Prisiskaitai visokiausių Parulskių, ir pradedi po to pats šlamštą stūmt. Samprotavimai, matai.



Komentarų nėra:

Rašyti komentarą