Atrodė, tos bemiegės naktys nepasibaigs niekada. Teptukai apsunkę, iš medžio virtę švininiais, šeriai sustingę, nepajudinami. Ant drobės smėsčioja vizijos kaip vaiduokliai, bet tie vaizdai mirga taip greitai, kad neįstengi susiprasti. Tas sukriošęs fotelis, kadaise buvęs sodriai violetinis, nublukęs kartu su prabėgusiomis dienomis, nepastebėtomis ir bevaisėmis. Ant atramos — ilgų, išbalusių pirštų duetai. Dvelkiantys šalčiu, nepakitusiu nuo pat pirmos dienos, justi iš tolo. Pusiau atsuktas veidas, ir toks viltingas žvilgsnis. Bet ne pro langą, o į jį. Lyg ten toliau nieko nebebūtų, lyg toliau žvilgsnis negalėtų prasiskverbti. Juodos suknios su baltu veidu duetas — giltinė. Šalta ir apledėjusi.
Šalta. Toj nežinomybėj šalta. Tarpgalaktinėj erdvėj. Negelbsti atlapoti rūsio langai ir stambios snaigės, kurios galėtų atsidurti ant skruosto. Šaltis visur — tarp kažkokį laumių šokį šokančių užuolaidų ir tarp plaukų — juodų.
O ant drobės baltų, ilgų pirštų kontūrai. Plaštakės kaulėtos, siauros, tokios moteriškos. Nepabaigtos piešti plaštakės. Pirštai, kurie kadaise buvo sukurti pianinui, švelniems jo klavišams, baltai juodoms dėmėms, ar atvirkščiai — juodai baltoms. Sustingę pirštai tarp sustingusių teptukų. Švininių. Suakmenėjusios plaštakės drobėje, nepaliestos. Daugiau nepaliestos. Nepabaigtos svetimkūnio, iš ten, iš kitapus. Nepabaigtos.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą