Te palaimina Dievas mano dehidratuotą, kaip guglėtransleiteris sako, organizmą.
Alų, dar pagerinusį visą šitą situaciją (nors sunku suvokti, kur jau gali būti sunkiau — karstas turbūt būtų tūkstantį kartų lengvesnė išeitis) ir mano naująjį maistą — džiuvėsėlius.
OMFG, čia tai naktis.
Maniau, mano kūnas iškeliaus tiesiai į Dangų baltu takeliu su pūkuotais turėklais.
Nors kartais kyla labai įvairių minčių, mano filosofuoti linkusioje, kaip mūsų lietuvių kalbos mokytoja sako, galvelėje. Galbūt tai buvo įprastinė būtinybė bėgti iš vakarėlio. Pati nenorėjau, tai organizmas pasiuntė signalą, nors, keista, kad kažkodėl tą signalą siuntė ne smegenys, o skrandis.
Anyway, vakarėlis buvo tobulas — nematomo draugo apsiaustas, kelionės salė-tualetas, tualetas-salė ir again salė-tualetas, ir beveik matomo draugo atsisveikinimas. Kad ir nelabai ten to kam reikėjo, vien draugiškai skleidžiančioms šilumą mano gyvenimo meilės bendravardžio akims.
Kristi į lovą ir išgaruoti būtų didžiausia svajonė, bet kur gi tau.
Patys smagumai tik prasidėjo.
Nežinau, kokia Lochneso pabaisa nusprendė apsigyventi mano skrandyje, bet atrodė, kad jis plyš. Sveikos, skrandžio sultys! Sveikos, aštuonios anglies tabletės ir dubenėlis, pripildytas nesakysiu ko. Velniai griebtų, atrodė, kad visas daugiabutis niūniavo palei mano dejones, kurių sustabdyti buvo jau tiesiog neįmanoma. Mano plyštantis skrandį, kai tave išbučiuočiau, kaip tu gyvas dar likai. Nežinau, gal su Angelu sargu ir tu turėjai kažkokių sutarčių, šiaip ar taip, bučiuot jus abu reikia.
Čia karšta, čia drebulys, čia drebulys, čia karšta. Ir ką tu sakysi, mano paklodė turbūt norėjo mane primušt. Ir lova, matyt, galvojo "šokinėja čia nuo šono ant šono, Dormeo tuoj neatlaikys, verši tu". Ir dejonės, ir šikalionės, ir kas tik nori.
Matyt, viskas buvo išmąstyta: užmigsiu, kai žmonės namo iš vakarėlio grįš. Kas grįžo šeštą ryto, tiems viva! Sapnų karalystė buvo geriausia, kas galėtų būti tą naktį.
Kad tik nereiktų keltis ir žiūrėti į veidrodį. Tokios gražuolės savęs dar niekada nemačiau. Kita vertus, galima diagnozuoti, aš tokia buvau patyrusi klinikinę mirtį, mat, ir neturit jūs teisės čia dar kažko iš manęs norėt.
O šiaip, visa tai yra šūdas. Nelinkiu aš jums apsinuodyti, ir valgyti, ir apskritai, tik alų gerkit, gerkit alų. Ir mano paistalų neskaitykit. Prisiskaitysi manęs, o aš visokiausių Parulskių, tai pačiam vėliau tokiam tapti galima.
O dar, pasakysiu aš jums, svoločius yra tas paštetas, ar ta pica, ar tas aš jau nežinau kas, ar čia vis dėlto Lochneso pabaisos reikaliukai, anyway, mano angelui sargui reikia statyti paminklą. Maniau, man jau antras apendicitas. Kad skėtis jiems skrandyje išsiskleistų, po velnių.
Alų, dar pagerinusį visą šitą situaciją (nors sunku suvokti, kur jau gali būti sunkiau — karstas turbūt būtų tūkstantį kartų lengvesnė išeitis) ir mano naująjį maistą — džiuvėsėlius.
OMFG, čia tai naktis.
Maniau, mano kūnas iškeliaus tiesiai į Dangų baltu takeliu su pūkuotais turėklais.
Nors kartais kyla labai įvairių minčių, mano filosofuoti linkusioje, kaip mūsų lietuvių kalbos mokytoja sako, galvelėje. Galbūt tai buvo įprastinė būtinybė bėgti iš vakarėlio. Pati nenorėjau, tai organizmas pasiuntė signalą, nors, keista, kad kažkodėl tą signalą siuntė ne smegenys, o skrandis.
Anyway, vakarėlis buvo tobulas — nematomo draugo apsiaustas, kelionės salė-tualetas, tualetas-salė ir again salė-tualetas, ir beveik matomo draugo atsisveikinimas. Kad ir nelabai ten to kam reikėjo, vien draugiškai skleidžiančioms šilumą mano gyvenimo meilės bendravardžio akims.
Kristi į lovą ir išgaruoti būtų didžiausia svajonė, bet kur gi tau.
Patys smagumai tik prasidėjo.
Nežinau, kokia Lochneso pabaisa nusprendė apsigyventi mano skrandyje, bet atrodė, kad jis plyš. Sveikos, skrandžio sultys! Sveikos, aštuonios anglies tabletės ir dubenėlis, pripildytas nesakysiu ko. Velniai griebtų, atrodė, kad visas daugiabutis niūniavo palei mano dejones, kurių sustabdyti buvo jau tiesiog neįmanoma. Mano plyštantis skrandį, kai tave išbučiuočiau, kaip tu gyvas dar likai. Nežinau, gal su Angelu sargu ir tu turėjai kažkokių sutarčių, šiaip ar taip, bučiuot jus abu reikia.
Čia karšta, čia drebulys, čia drebulys, čia karšta. Ir ką tu sakysi, mano paklodė turbūt norėjo mane primušt. Ir lova, matyt, galvojo "šokinėja čia nuo šono ant šono, Dormeo tuoj neatlaikys, verši tu". Ir dejonės, ir šikalionės, ir kas tik nori.
Matyt, viskas buvo išmąstyta: užmigsiu, kai žmonės namo iš vakarėlio grįš. Kas grįžo šeštą ryto, tiems viva! Sapnų karalystė buvo geriausia, kas galėtų būti tą naktį.
Kad tik nereiktų keltis ir žiūrėti į veidrodį. Tokios gražuolės savęs dar niekada nemačiau. Kita vertus, galima diagnozuoti, aš tokia buvau patyrusi klinikinę mirtį, mat, ir neturit jūs teisės čia dar kažko iš manęs norėt.
O šiaip, visa tai yra šūdas. Nelinkiu aš jums apsinuodyti, ir valgyti, ir apskritai, tik alų gerkit, gerkit alų. Ir mano paistalų neskaitykit. Prisiskaitysi manęs, o aš visokiausių Parulskių, tai pačiam vėliau tokiam tapti galima.
O dar, pasakysiu aš jums, svoločius yra tas paštetas, ar ta pica, ar tas aš jau nežinau kas, ar čia vis dėlto Lochneso pabaisos reikaliukai, anyway, mano angelui sargui reikia statyti paminklą. Maniau, man jau antras apendicitas. Kad skėtis jiems skrandyje išsiskleistų, po velnių.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą