Paradoksai rašyti apie talentų išlaisvinimą, kai paties talentai paskandinti. Storomis paklodėmis užkloti, prislopinti, pasmaugti.
Mintys kaip milijonas kitų, įrėmintos ir įspraustos į kampą.
Kur ta širdies melodija, vedusi vidinį balsą kūrybos keliu?
Visa, kas buvo manyje gražiausia, nuslopinta. Išbraukta. Pabraukta raudonu rašalu. Ir žodžiai niekada daugiau taip nebeplauks, ir rankos neklausys, ir siela nebedainuos.
Linguosiu medžių apsupty, sūriais lašais ant jaunos odos, kartojant eilutes kaip užkeikimą, kurios neplauks jau, ir pasaulis bus jau nebe toks, nes gyvam būt palaidotam — skaudžiausia...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą