Populiariosios kultūros pinklės. Pasiduosime?

Kaip rašinys, visiškai nesiskiriantis nuo kitų, gali būti geras?

Sakykit ką norit ir vertinkit kaip norit, šitoks stilius man vis vien nepriimtinas. Kai perskaitai tekstą, ir nei ką labai įdomaus sužinai, nei pasimėgauji gausiomis meninėmis priemonėmis ir gražiais žodžiais. NEgeras rašinys.

Sovietmečiu buvo propaguojamas masės kultas — visi vienodi, nieks neturi išsiskirti. Atėjus dvidešimt pirmajam amžiui, šitai pakeitė populiarioji kultūra. Masės kultas pasiglemžė visa, kas individualu. Žinoma, dabar niekas nedraudžia būti išskirtiniam, bet kur kas paprasčiau yra pasiduoti popkultūros įtakai. Bet ar masinė kultūra neskurdina žmogaus dvasios?

                      Popkultūra slopina žmogaus jautrumą supančiam pasauliui, menui. Šiuolaikinėmis priemonėmis labai paprasta sukurti tai, kas patrauktų masę — kas spalvinga ir lengvai suvokiama. Tuo tarpu klasika paliekama nuošaly, nes jos interpretavimui reikia skirti daugiau dėmesio, laiko. Žmogus tampa abejingas tam, kas yra tyra, bet nepopuliaru, nesuprantama. Apsuptas iššaukiančios reklamos jis jau neapnuogina savo sielos menui, jo vertybių sistema visiškai pasikeičia. Taip palaipsniui jautri, tyra siela nuskursta.

                      Populiarioji kultūra, propaguodama vaizdą, ištrina žodį. Mintis „Kas žino žodį, randa kelią visur ir visada“ tampa nebeaktuali. Didžioji dalis šiuolaikinės literatūros yra „apie nieką“, nepaisant to, perkamiausios knygos yra būtent tokio pobūdžio. Laužoma yra ir pati kalba. Autentiškus žodžius pakeičia kitų kalbų (dažniausiai anglų kalbos) atitikmenys. Dar daugiau, vis populiariau tampa vartoti kalboje visokiausius trumpinius, kurie kaip aštrūs durklai žaloja kalbą ir, pagaliau, kultūrą.

                      Laimei, yra dar vienetai, nepasiduodantys masei, bandantys gelbėti meną, nors populiariosios kultūros persvara nenuginčijama. Jaunoji atlikėja-kompozitorė Alina Orlova kuria muziką, kuri kalba apie praeitį, tuo pačiu plačiai atverdama duris į ateitį. Paulo Coelho (Paulo Koelio) knyga „Alchemikas“ jau yra laikoma XXI amžiaus klasika, nors buvo išleista visai neseniai. Nepaprastai gera klausytis atlikėjų, tokių kaip Rasa ar Jonas, atliekančių liaudiškas dainas, kurios tiek daug pasako apie lietuvių tautą ir jos gyvenimą, kuris nesugrąžinamai pasikeitė.

                      Apibendrinant, reikia pripažinti, jog masei nepasiduoti sunku, bet kovoti verta. Kovoti dėl laisvės savo dvasiai, kuri taip dažnai įkalinama populiariosios kultūros. Kovoti dėl to, kad išsaugotum savo kultūrą, nepaisant visų tų negandų, kurios kėsinasi ją pakeisti populiariąja. Verta nepasiduoti masinei reklamai dėl to, kad išsaugotumei tai, kas gražiausia — meną. Be meno, kultūros, asmeninės laisvės žmogaus gyvenimas yra tik beprasmis laiko tarpsnis, ilgainiui įrašytas ant paminklo.