Minutės taip bėga, o įvykiai tiesiog griūna ant galvos. Kai kurie planuoti ir laukti ištisus metus, kai kurie kaip lietus iš giedro dangaus.
Visų pirma, vis dar negaliu suvokti, jog dabar galiu leisti sau bastytis kur tik noriu. Miegoti, kiek noriu. Galiu žiūrėti pro langą arba į lubas ištisas valandas. Arba tiesiog gulėti. Kad vėl galiu skaityti normalias knygas (ne vadovėlius). Kad galiu NIEKO neveikti. Nes mokytis jau nebereikia. Ir nors, ko gero, nieko neveikti ilgiau negu vieną dieną aš nesugebėsiu, vien nuo to suvokimo norisi skristi.
Visų antra, nors egzaminai šiemet tikrai DRAKONIŠKI, mano sėkmės metas labai sutampa su Paulio (kaip nekeista) spėjimais. Pagaliau mano aistra rašymui atsiperka ir vis dažniau tenka išgirsti pagiriamąjį žodį, glostantį širdį labiau už ką kita.
Visų trečia, kažkaip taip taip taip taip gera gyventi, kad norisi be perstojo šypsotis. Gaila tik, kad kam teigiamam nutikus tenka iškart atlaikyti pavydo laviną, bet jau turbūt pripratau.
Istorija įveikinėjama gabaliukais (visiškai VELTUI),
Šalčios Žinių kolektyvo papildymas mano vardu,
marios vaisių ir kitokių nuostabumų ir
savaitės pirkinys.
Kaip bebūtų gaila, neįamžinta liko mūsų atgimusi tradicija — maisto ir pokalbių vakarėlis. Bet ten, kur reikia, ji išliks ilgam.
O čia dar vienas siurprizas, į kurį pirmą akimirką nežinojau, kaip ir reaguoti. O šiaip, juk smagu, juk labai smagu, kad mano suklijuoti žodeliai plinta. Skaitykite viską čia.
Ir, žinoma, nepamirškite apie mano KELIĄ Į SĖKMĘ, kurio sekančios dalys pasirodo labai sistemiškai.
P. S. Pasirodo, šiandien tarptautinė tinkliaraštininkų diena, tad sveikinu save ir visus kitus, kam tai nesvetima!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą