Vis dar sunku suvokti, jog visos tos kasdienės akimirkos pasibaigė. Jog po mėnesio pusantro išsilakstysim, išsiskirstysim ir, gali būti, kurio nors niekada daugiau nepamatysim.
Belieka tik bendri paskutiniai skambučiai, egzaminai ir išleistuvės. Susitikimai prie stikliuko. Lemtingo, vis labiau atskleidžiančio tikruosius mūsų veidus ir tai, ko dar viens apie kitą nežinojome.
Dauguma "tikrųjų aš" nustebina — kai kurie maloniai, kai kurie nelabai. Kai kurie mūsų akyse tampa didvyriai, kaip kurie kuriam laikui nurašomi į paraštę. Bet, visko būta, visko reikia.
Taip gera suvokti, jog visus juos tu pažįsti tuziną metų. Kai kuriuos dar ilgiau — nuo darželio laikų. Ir žinai, kaip kuris reaguos tam tikroje situacijoje, kaip žiūrės, juoksis, kokį humorą supras, kokio — ne.
Visa kada nors pasibaigia, bet, ten kažkur giliai giliai šitie metai, šitos visos akimirkos pasiliks. Ir net jei po tūkstančio metų, susitikus, būsime tokie svetimi svetimi, tikiu, atsiras ta jėga, kuri mus sujungs. Net jei tai vėl bus stikliukas. Stikliukas išskyrė, stikliukas ir sujungs. Svarbiausia, kad sujungtų.
5a, 6a, ir 8a, ir G2a, ir G4a... HUGS
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą