Miesto viešojo
transporto stotelėse galima susidurti su visokiais klounas. Kartais būna visai
smagu, bet dažniau visgi tenka nusivilti.
Jau pripratau,
kad kaskart atėjus į mūsų (o ir ne tik) stotelę esi nuskenuojamas žvilgsnių. Taigi,
ta pati istorija. Netoliese stovėjęs vidutinio amžiaus, visiškai normaliai
apsirengęs vyras, nuskenavo mane nuo viršugalvio iki pirštų galiukų. Juokingiausia
tai, jog jis manė, kad aš to nepastebėjau. Tačiau tai buvo ne tai, ką
pirmiausia galima būtų pagalvoti (et, tie nepadorūs senstelėję diedukai). Po sekundės
jis jau stovėjo priešais mane (akivaizdžiai kirtęs mano asmeninės erdvės
atstumą) ir prašė pagelbėti jam: „Tikrai nelaimė nutiko“. Aš tyliai atsakiau „Negaliu...“
ir paskendau refleksijų liūne.
Pirma, ką
pagalvojau, buvo: O, žmogau, kad tu žinotum, į kokį mėšlą dabar įklimpusi aš...
Bet juk neinu prašyti išmaldos. Tas vyriokas, ko gero, pamatęs mano rankinės
dydį nusprendė, kad piniginė irgi, matyt, bus nemaža. Aišku, iš kur jis gali
žinoti, kad aš studentė? Iš kur jis gali žinoti, kad man pačiai dabar reikia
gelbėti kaip niekam kitam?
Labiausiai per
širdį smogė tai, kad tas vyras pagal amžių tiktų man į tėvus. Jau nugyvenęs
pusę amžiaus jis ateina ir prašo manęs, kažkokios devyniolikmetės studentės,
pinigų, nors iš tikrųjų viskas turėtų būti atvirkščiai. Tai kur tas pasaulis
ritasi?
Prakeliavus per
visas šias mintis staiga apėmė toks noras išrėkti jam tiesiai į veidą: GĖDYKIS!
Gal vietoj visų
atominių bombų ir visokių ten super mandrų technologijų reikėtų sukurti kokį
orumo generatorių? Kokį motyvacijos šaltinį? Žinoma, kalbėti lengva – gyvenime visaip
būna, bet kodėl vieni žmonės, išgyvendami labiausiai sumautus dalykus, sugeba nenusiristi
iki paskutinio lygio ir siekia aukštai iškelta galva eiti pirmyn , o kiti – et, numoja į viską ranka
ir kažkodėl sumąsto, kad viską už juos gali išspręsti kažkas kitas. Pavyzdžiui,
koks nors random -niolikmetis.
Juokingiausia tai,
kad tas vyriškis net neatrodė kaip vargdienėlis našlaitėlis. Tai ką, nuo šiol
valstybę ant kojų laiko ne darbingo amžiaus piliečiai, o tie, kas dar pats ant
savo kojų atsistoti nespėjo?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą