Vasaros sezono memuarai

Ką gi, artėja kvailų apibendrinimų metas. Kažkam vienam pasibaigiant ir kažkam kitam prasidedant visada norisi daryti apibendrinimus (o gal tiesiog iš įpratimo?). Tačiau, kaip ten bebūtų, tų apibendrinimų, sakyčiau, visai reikia (siela prašosi...), - visų pirma, įtikinti save, kad tam tikras laiko tarpas praėjo ne veltui.

Tad pastarajam "vasaros sezonui" apibūdinti pasitelksiu Akvilinos citatą: "Vasara 2013 buvo kaip koks Švediškas stalas: visko daug, labai skanaus ir negalima nieko palikt nesuvalgyto."

Gausybę kartų, susimąsčius apie šių metų šiltas dienas, susidarydavo vienoks įspūdis - tarsi nieko grandioziško ir ypatingo nenutiko. Kita vertus, vyko tiek daug, - ir tos visos šukelės susidėlioja į visai dėmesio vertą vitražą, kuriame - ir pažinimas, ir malonumai, ir tinginystė, ir romantika, sportas, filmai, literatūra, tobulinimasis ir begalė kitko.

Pavyzdžiui, visai smagu pabaigti skaityti krūvą kažkada (o vargeli, prieš metus!) pradėtų knygų, tarp kurių jau antroji tavo šiais metais perskaityta norvegiška knyga. (Beje, labai patariu visiems ir visoms pasiskaitinėti Senekos "Apie pyktį" - demotyvuoja nervintis, jaudintis ir visaip kitaip nemaloniai jaustis).

Arba suvokti, jog įtraukusi į savo gyvenseną sportą, vis dėlto nepasidavei, ir visus 5 mėnesius nuo balandžio sąžiningai bėgiojai ir, dar daugiau, įveikei tą nelemtą "pritūpimų iššūkį".

Kaip gera apkabinti tuos, su kuriais prieš metus negailestingai išsiskyrei ir kuriuos pastarąjį pusmetį matei tik Skype lange.

Bent kartą pasidžiaugti (beveik) tikra iškyla, gamta ir ant grilio keptais sparneliais.

Pažinti naujas vietas, kontroversiškas ir šokiruojančiais, o kartu - ir žmones, kurie tampa daugiau negu praeiviai.

Mėgautis tradiciniu kaskart apsilankius savo vaikystės rojuje užplūstančiu įkvėpimu.

Švęsti skandinaviškas Jonines su "autentiškais" bei, oh well, su prezidente...

Gauti nuostabių atvirukų.

Lavinti savo kultūros pažinimą ir pradėti naujus darbus, pavyzdžiui, internetinį žurnalą (arba fotoalbumą ir video reportažus su bananais).

Sukaupti tikrus memuarus Twitteryje...

Ir, žinoma, žiūrėti, žiūrėti ir dar kartą žiūrėti ir, pagaliau, atrasti tikrai vertų dėmesio filmų!

Taigi, citata pradėjau, citata ir pabaigsiu (neįsižeiskit, čia juk viso labo meninė priemonė):

"Pabaiga ir kaulas. O kas skaitė - tas kvailas. Kaip bato aulas."

V. Gombrovičius "Ferdydurkė"