Nuotaika: žiema

Neprisimenu, kada būta tokio gražaus lapkričio. Galima ant pirštų suskaičiuoti, kiek kartų teko apsiauti guminius botus. Tokiu oru net sunku suvokti, kad jau sekmadienį - oficiali žiema. Jeigu ne parduotuvės su savo super išankstinėmis kalėdinėmis dekoracijomis, tai turbūt ir nesuvokčiau, kodėl jau pradeda snigti.

Kaip bebūtų keista, šiemet visai norisi žiemos. Net jeigu ji žadama labai šalta (nors, žinoma, viltis, kad tai netiesa, gausiai užpildo protą). Balto, puraus sniego, juokingo jo girgždėjimo, snaigių šokių ir šaltuko piešinių ant stiklo. Net įšalusių, paraudonavusių skruostų, sniego angelų ir gniūžčių. O, Kalėdos! Raudonos kojinės, auksiniai saldainių popieriukai, begalė sausainių ir visokių kitokių skanėstų ir malonių smulkmenų. Jau jaučiu iš virtuvės sklindantį kvapą ir matau beplušančią mamą. Bus ramu, jauku ir nereikės niekur skubėti.

Stebėsim lengvai besileidžiančias snaiges ir iki pamėlynavimo žiūrėsim "Vieną namuose".

Ir nereikės niekur skubėti...

Kai lyja spalvomis

Tiek daug vandens, tiek daug lietaus, skėčių, atsuktų nugarų, dviprasmiškų siluetų, ir - neįtikėtina - tiek daug jaukumo, spalvos ir mįslingumo.

Lietus tikrai gali būti gražus.

Leonid Afremov

Mano mėgstamiausia - Foggy rain.

Rain princess

Under one umbrella

Farewell to anger

Dance under the rain

Bewitched park

When dreams come true

Rainy mood

Deep hug

Kur lyja šiltas tropikų lietus ir norisi šokti iki nukritimo

Regis, visos baimės kažkada išsisklaido. Gal visai po truputį, gal labai palaipsniui, - bet.

Kai nebijai pasakyti visko; kai stebi, kaip auga ir stiprėja pasitikėjimas. Kai tiesiog atsipalaiduoji ir nesijaudini dėl to, kaip atrodo dalykai. Kai jautiesi lyg ramybės saloj toli toli nuo kranto, nieko netrukdomas. Kur lyja šiltas šiltas tropikų lietus, kur norisi šokti šokius lietuje iki nukritimo.

Kur norisi šokti lietuje tiesiog iki nukritimo.

Išvaduokit.

Keista, kai kiekvieną dieną bent porą valandų praleidi analizuodamas žmonių psichologiją, elgesį, santykius, įsisavindamas ir suvokdamas pačias įmantriausias subtilybes. Kai esi jautrus it šešėlis saulėtą vidurdienį. Kai verki žiūrėdamas filmus ir klausantis gražios muzikos, nes pernelyg įsijauti, nes pasiduodi jausmams, esi visiškai atviras jiems. Bet kai reikia jausti ne muziką ir ne filmą, kai reikia atsiduoti ir tiesiog patikėti save, dygsta sienos ir kraujas stingsta gyslose. Pristatai tvorų ir prikabini spynų. Ir pradedi išgyventi - kad niekaip neišsivaduoji. Protas uždeda blokus. Uždėkit bloką jam, ir išvaduokit jausmus. Išvaduokit.

Motinos Merezės laiduotuvės

Viskas, mano Motinos Merezės karjera pasibaigia. Basta.

O kam švaistytis gerumu? Vis vien jis dažniausiai ignoruojamas. Paprašo tavęs žmogus ko nors, skiri valandą, kurią galėtum sėkmingai panaudoti savo reikalams, o jis ima ir išgaruoja net banalaus "ačiū" nepasakęs.

Gerumas ir geros manieros mus pražudys. Stovi, žmogus, žiūri, kaip tau tiesiai į dušią šika ir maloniai šypsaisi, - etiketas mat. Apsireiškia vidury nakties kažkokie pažįstami, su kuriais paskutinį kartą žodeliu persimetei prieš gerus metus ir prašo, pavyzdžiui, priimti juos nakvoti. Arba paskolinti šimtą litų. Bet pasiųsti tu jų irgi negali - reikia būti diplomatiškam...

Bet juokingiausia yra tai, kad tu šitų žmonių turbūt gyvenime nesi nieko prašęs. Ir net nesugalvotum, nes tokiems dalykams yra šeima, GERIAUSI draugai, o ne koks nors bet kas iš gatvės. Ir juokingiausia, - suvokti, jog net jei tau iš tikrųjų ko nors prireiktų, jie į tavo žinutę net neatsakytų, - nes niekam nerūpi.

Kokia išvada? Susikiškim savo kultūrą...

Nuo šiol tik hardkoras. Amen.