Skaitai tai, ką rašei prieš metus, apie tai, ką jautei prieš 300 dienų, prieš keturis sezonus, prieš begalę gražių ir lietingų dienų, - ir negali atsistebėti. Kai kurie įrašai yra net nesuvokiami. Kai kurie dalykai yra lygtais dabar parašyti ir pagalvoti.
Laikas bėga siaubingai greitai, - jokia naujiena. Bet kaip sunku suvokti, kaip greitai rutuliojasi įvykiai, keičiasi vaizdiniai, jausmai ir mintys.
Prieš metus tu vaikščiojai kur nors Londone, kupina džiaugsmo ir meilės širdimi, laikant už rankos vieną nuostabiausių kada sutiktų žmonių. Šiemet tuo pačiu laiku tu būsi jau kitoje šaly, su kitais žmonėmis - pažįstamais ir ne. Šiemet tu jau mąstai apie kitką, rūpiniesi kitais dalykais. Bet yra siūlas, kuris niekada nenutrūksta (na, nebent amnezija...) - tai prisiminimai.
Ir žvelgiant į savo gyvenimą iš šalies, atrodo, kad praeitį su dabartimi ir viskuo, kas dar priešaky, jungia tik jis. Viską susieja tik prisiminimai, nes to, kas buvo - nesugrąžinsi. Nes jausmų, kurie buvo pajausti tą akimirką, dar kartą neišgyvensi, kvapų neužuosi ir sudegintos deguonies neatgaminsi.
O kartais, - Labai retai, kai mėlynas mėnulis (Julia Green ©) - labai gera pasinerti į tą praeities liūną. Ir jeigu tai padaryti padeda soc. tinklas, - tebūnie.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą