Kartą gyveno žmogelis. Jis buvo draugiškas, bet uždaras. Mat užvis pasaulyje bijojo būti įskaudintas. Jam atrodė, kad abipusiai jausmai yra kažkas antgamtiško ir tiesiog neįmanomo. Jis sutiko daug malonių žmonių, bet vis nepasiryždavo niekam atverti savo širdies. Gyveno jis taip metų metus ir jam tai netrukdė. Bet žmonės stebėjosi jo uždarumu, patarė jam bent pabandyti, kad žinotų, ką reiškia būti arti. Tad vieną dieną žmogelis nusprendė viską pakeisti. Tačiau tokios permainos nėra paprastos. Sutikęs naują žmogų jis vis spyriojosi kaustomas abejonių, bet pajautęs artumą žadančią šilumą palaipsniui atlapojo ir savo širdelę. Atrodė, visai kitomis spalvomis pasaulis nušvito. Kol vieną dieną pasaka nepasibaigė, o ją gaubusi šiluma išsisklaidė taip greitai ir netikėtai, kad žmogeliui teliko spėlioti kaip ir kodėl.
Taip vargšas suprato, kad nevertėjo klausytis žmonių ir būtų save apsaugojęs. O dabar jis prarado dvigubai. Nuskriaustas žmogelis užsisklendė dar labiau, o ant širdies pasikabino dvi didžiules plieno spynas, kad patikimai saugotų.
Tačiau niekas jam neatsakė, kodėl anas leido sau, suteikęs viltį, pabėgti nė žodžio netaręs.
Neatsakingumas prieš kitų jausmus yra kaip nusikaltimas be įkalčių. Kaip kruvinas peilis be piršto antspaudų. Kaip didelė nuodėmė, kuri budelio akimis žudo nekaltą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą