Visa tiesa apie pirmadienius arba Kada liausimės tingėję gyventi

Ko gero, neretas mūsų iš už kiekvieno kampo girdime, kaip visiems (įskaitant save) norisi, kad greičiau ateitų savaitgalis ir kaip užknisa pirmadieniai. Man ši epidemija, tiesą pasakius, niekada nebuvo suprantama, nes visų pirma, labai mėgtu visus rytus ir dievinu tą jausmą, kai tik atmerkus akis prisimeni, kiek įdomaus šiandien tavęs laukia. Visų antra, pirmadieniai man yra tarsi patrigubintas visų tų rytinių džiaugsmelių variantas. Kaip naujas iššūkis, nauja perspektyva. Pirmadienis - kaip nauja galimybė, dar vienos durys į nežinomybės ir žavesio kupiną ateitį, dar vienas išbandymas - argi tai ne malonumas? Jau kažkada esu užsiminusi šia tema: Jeigu jūs nemėgstate pirmadienio, reiškia, laikas keisti jūsų gyvenimą. Jeigu jūs nemėgstate eiti ten ir daryti tai, ką darote, tai rimta.

O iš tikrųjų, tai esmė visai ne savaitės dienos pavadinime ar kažką. Visa tai jūs puikiausiai žinot ir patys. Dabar prie reikalo. Siekiant įsitikinti, kad situacija ne tokia, kaip ji atrodo, sukūriau trumpą, netobulą apklausą, kuri mane labai nudžiugino. Nes:

1. Pirmadienių neapkentėjais save laiko tik 46 % visų respondentų, 27% buvo šiuo klausimu abejingi ir šios dienos "priešų" buvo tik 26%.

2. Pirmadienį sunkia diena NElaiko net 57 % apklaustųjų.

3. Net keturių žmonių mėgstamiausia diena buvo būtent pirmadienis.

4. Atskirą nominaciją duočiau žmogui, vienu sakiniu parašiusiam viską, ką noriu jums pasakyti šiuo įrašu: "Pirmadieniai ne tokie jau ir blogi, kai geriau pagalvoji. Pirmadienio galima nekęsti dėl kelių priežasčių: a) jei sekmadienį vėlai nuėjai gulti ir pirmadienį pradedi miegojęs vos dvi valandas; b) jei savaitgalį šėlai ir pirmadienio rytą vis dar troškina; c) jei nekenti veiklos, kuria užsiimi ir grįžti jos atlikti yra savanoriška kankynė dėl menko atlygio (tokiu atveju reikia ne išbraukti pirmadienius iš kalendoriaus, o keisti veiklą)."

Tačiau savaitgalis, savaime suprantama, buvo mėgstamiausių dienų top'e. Ir liūdna buvo skaityti atsakymus, kad po savaitgalio sunku atsigauti (ką ten tokio reikia daryti, kad reikėtų "atsigavinėti"?...), kad nesinori užsiimti laukiančiais darbais, arba tenka eiti į pragarą. Dar smagiau buvo su pirmadienio šūkiais - labiausiai patiko "Prasideda darbo savaitė, vėl galima laukti savaitgalio"; "Pabudau, pažiūrėjau ir užmigau", "Carpe Diem" (pažymėtas kaip kiekvienos dienos šūkis - hm, originalu. Tik ar motyvuoja, nežinau); "Trukt už vadžių, vėl iš pradžių" ir kiti, veikiantys kaip puikiausias motyvatorius, besisiejantys su naujomis galimybėmis and so on.

Taigi, širdingai dėkui visiems sugaišusiems tas kelias minutes ir atmerkusias man akis. Tačiau litaniją dėl pirmadienių neapykantos buvau paruošusi jau anksčiau, ir vis vien noriu ją paskirti. Šiaip jau naudinga bus net tiems, kas neturi motyvacijos problemų.

Visa ta neapykanta pirmadieniams, žinoma, yra tik metafora, o ši istorija savaime yra liūdna štai kodėl:

Susidaro įspūdis, jog visi mes - tinginiai. Niekas nenori dirbti, niekas nenori mokytis, niekas nenori gyventi. Ar tikrai gimėme tam, kad viskas nukristų iš dangaus? Kam tada apskritai čia esame? Koks malonumas vartoti, kai nei tam vartojimui, nei viskam, kas vyksta prieš ir po jo, nesuteikiama prasmė?

Kažkas labai teisingai atvirame apklausos klausime parašė (perfrazuota): kalti ne pirmadieniai, kaltas mūsų požiūris į gyvenimą. Kai kas rytą keliesi tik tam, kad eitum į nemėgstamą vietą, užsiimtum nemėgstama veikla, susitiktum su tau nemaloniais žmonėmis - gal visai nesvarbu, kurią savaitės dieną tai darai? Gal tikslingiau būtų iškelti klausimą KAM visa tai darai?

Dažnai gyvename ateitimi, besivadovaujant išmintim, kuriai būdinga užsitęsti iki begalybės: "užsidirbsiu, o tada gyvensiu, kaip panorėjęs. Dabar galima ir pakentėti." Problema tame, kad žmogui niekada negana ir ši idilė galų gale priveda prie nusivylimo savimi, aplinkiniais, gyvenimu apskritai.

O kas, jeigu kartą prisėstume ir apsvarstytume viską iš anksto? Pasvėrus savo poreikius ir galimybes, šansai mėgautis gyvenimu DABAR ir visada būtų kur kas didesni. Kitaip visa tai - užburtas ratas, pasaka be galo arba tiesiog beprasmė egzistencija, kuriai, beje, pasmerkiame save PATYS. Turbūt visi žinome tą "Čia ne mes tokie, čia gyvenimas". Ne. Tai ne gyvenimas blogas, tai TU netinkamai pasirenki, tai TAVO neveiksmingi sprendimai ir neištaisytos klaidos. Problema - ne nenaudėlis gyvenimas ar kažkokia savaitės diena. Problema yra klaidingas suvokimas, nenoras pakrutinti subinę dėl savo paties labo, tinginystė, noras suversti kaltę kitiems, pasiteisinti netinkamomis aplinkybėmis, susitaikymas su tuo, ką turi, nors gali turėti daug geriau. Priežastys yra mumyse. Gimėme būti kalviais, o ne skysta, amžinai nuo atsakomybės išsisukinėjančia ir besiteisinančia geležimi.

Visai nekvailas tas Paulo Coelho buvo rašydamas: "Ir kai tu tikrai ko nors trokšti, visas pasaulis slapta padeda tau įgyvendinti šį troškimą."

Tai ar iš tikrųjų pirmadienių nemėgsti?