Durnių laivas

14 birželio 2012

06 birželio 2012

05 birželio 2012

Laimingi, rutiniški šypsniai

O žinote, kas nuostabiausia?

Kad kai kurie dalykai, atrodo, tokie nuostabūs ir tokie išsvajoti, atkeliauja taip netikėtai ir paprastai, kad nė nežinai kaip reaguoti.

Iš pat pradžių galbūt imi zyzti, nespėjęs įvertinti viską iki galo, bet vėliau, vėliau, kai jau supranti, koks nuostabus pasaulis tave supa, akys ima tiesiog švytėti!

Niekada neleidžiu sau suabejoti tuo, kad mane lydi sėkmė (išskyrus šiemet vykusią lietuvių kalbos valstybinę olimpiadą ir egzaminus - ten nebūta jokių "dovanėlių"), gal dėl to taip mėgstu šią temą, gal dėl to pats žodis "sėkmė" man yra saldžiau už bet kokią saldybę, kurios, tiesą pasakius, perdėtos, nemėgstu. Bet... tariant šį žodį kažkodėl aplanko toks jausmas, lyg ji, toji sėkmė būtų prie manęs prilipusi, neatsiejama mano kūno, proto, kiekvienos ląstelės ir net minties dalis. O gal tai tik savitaiga? Kaip manote?

Kad ir kaip tenbūtų, visi dideli džiaugsmai susideda iš mažų, nuostabių smulkmenų, todėl nepaisant to, kad nespėju pasiruošti egzaminui, kad vis dar vaikštau "be galvos", kad dalis mano technikos įžūliai lūžta, o spinta prašyte prašosi papildymo, juk dabar esu laisva nuo mokyklos ir tuos nuostabius metus galiu prisiminti beveik su nostalgija, juk dabar esu įsipareigojęs žmogus, ir tos pareigos skamba labai labai iškilmingai, juk jau tuoj tuoj prasidės natūralių braškių sezonas ir jau visai ne už ilgo bus įveikti visi Everestai, ir net jei kišenėse švilpaus vėjai, bus taip gera gyventi, kad vien dabar galvojant apie tai, širdis apsąla.

Taip, prieš egzaminą reikia pasidžiaugti. Ir palauks visi kartojimai, visų pirma — džiaugsmingos akimirkos, šypsenos ir ledai.

Nors šiandien jau antradienio vakaras, gražios savaitės jums! :))))

03 birželio 2012

Odė bendraklasiams

Vis dar sunku suvokti, jog visos tos kasdienės akimirkos pasibaigė. Jog po mėnesio pusantro išsilakstysim, išsiskirstysim ir, gali būti, kurio nors niekada daugiau nepamatysim.

Belieka tik bendri paskutiniai skambučiai, egzaminai ir išleistuvės. Susitikimai prie stikliuko. Lemtingo, vis labiau atskleidžiančio tikruosius mūsų veidus ir tai, ko dar viens apie kitą nežinojome.

Dauguma "tikrųjų aš" nustebina — kai kurie maloniai, kai kurie nelabai. Kai kurie mūsų akyse tampa didvyriai, kaip kurie kuriam laikui nurašomi į paraštę. Bet, visko būta, visko reikia.

Taip gera suvokti, jog visus juos tu pažįsti tuziną metų. Kai kuriuos dar ilgiau — nuo darželio laikų. Ir žinai, kaip kuris reaguos tam tikroje situacijoje, kaip žiūrės, juoksis, kokį humorą supras, kokio — ne.

Visa kada nors pasibaigia, bet, ten kažkur giliai giliai šitie metai, šitos visos akimirkos pasiliks. Ir net jei po tūkstančio metų, susitikus, būsime tokie svetimi svetimi, tikiu, atsiras ta jėga, kuri mus sujungs. Net jei tai vėl bus stikliukas. Stikliukas išskyrė, stikliukas ir sujungs. Svarbiausia, kad sujungtų.

5a, 6a, ir 8a, ir G2a, ir G4a... HUGS