15 dalykų apie paskutinę atostogų savaitę

Well, well, well. Kartais, ko gero, būtina įamžinti akimirką, kad galėtum ją įvertinti ir suprastum, kiek tavo gyvenime tų "tokių" akimirkų yra. O kartais, pasirodo, reikia sudaryti sąrašą - tam, kad įsitikintum, kiek daug galima nuveikti per savaitę. Ir šitoje, deja, jau paskutinėje, atostogų savaitėje sutilpo kur kas daugiau, negu penkiolika ar net šimtas penkiolika dalykų, nes kiekvienas mažas atradimas, kiekvienas praeivio žvilgsnis ar atsitiktinis "ačiū" yra atskira istorija.

1. Apmąstymai, maloningi ir liūdni, gimdantys pačias netikėčiausias išvadas ir nukeliantys į tolimą ateitį. Leidžiantys skleistis naujoms svajonėms ir žiebtis naujoms viltims. Tie, kurie niekada nepalieka, bet visada būna kitokie. Leidžiantys pažvelgti iš šono į save ir savo gyvenimą.

2. Išbandymai virtuvėje. Niekada negalėjau pagalvoti, kad mėgsiu suktis virtuvėje.

Keptos bulvės su česnakais ir krevetės mango ir ananasų padaže.

Ir dar vienas tobulas atradimas - vaisių ir daržovių smoothies.

3. Susitikimai su trumpiau ar ilgiau, arba labai ilgai - nematytais draugais ir pokalbiai, pokalbiai, pokalbiai. Malonūs ir nuoširdūs. Well, net jeigu jie būna per skype. Mes augame, mes kovojame su gyvenimu ir netikime stebėdami, kokie vis dėlto narsūs esame. Stebimės netikėdami, koks nenuspėjamas yra gyvenimas ir kokias tiesas jis mums parodo.

4. Naujos vietos - nauji atradimai. Ne tik maistui, bet ir patogiems snieguotiems vakarams praleisti. Su mažiau ar daugiau įmantriu maistu ir skirtingo plauko lankytojais.

Popierinis baras @ Lithuanian Design Block

Mano Guru salotų baras

5. Naujų kino žanrų atradimai. Pasirodo, galiu žiūrėti net fantastiką. Net pusiau istorinę fantastiką, kaip, pavyzdžiui, Beovulfas.

6. Netikėčiausia "liaudies medicina". Gyveni, žmogus, ir mokaisi. http://jaunimogidas.lt/nekenksmingas-dantu-balinimo-budas-skalavimas-aliejumi/?fb_action_ids=588758311151113&fb_action_types=og.likes&fb_source=timeline_og&action_object_map=%7B%22588758311151113%22%3A246447832156477%7D&action_type_map=%7B%22588758311151113%22%3A%22og.likes%22%7D&action_ref_map=%5B%5D

7. Nauja - gerai užmiršta sena. Bet... kai kurie dalykai tiesiog nepasimiršta.

8. Tai, kas leidžia keliauti neišeinant iš namų, kas leidžia susipažinti su naujais žmonėmis nepaisant visų tų kilometrų, kurie mus skiria. Postcrossing su savo nuostabiais kaskart naujais lobiais - atvirukais.

9. Vasarį pradedant - nuo premjerų. Dar vienas filmas į vintažinių, retro juostų kolekciją mano širdyje.

10. Tai, kas visada įkvepia. Iš ko galima pasimokyti, kam galima baltai pavyduliauti, kas lepina savo prasmingomis mintimis arba nuostabiais vaizdais.

Asmeninio tobulėjimo blogas

http://povilas.panavas.lt/blogas/2013/01/17/technologinis-zmogus/

Ir, vis dar mano mėgstamiausias, vienas vienintelis visada tobulumo kupinas - Creature Comforts

http://www.creaturecomfortsblog.com/

11. Dar vienas atrastas džiaugsmas akims. Kai kuriuos vaizdelius norisi žiūrėti dar ir dar. Ir vėl ir vėl.

12. Savaitės idėja - Photo a day. Tam, kad taptum išradingesnis. Tam, kad taptum pastabesnis rutinai, tam, kas tave supa kasdien ir sugebėtum pamatyti ją kitu kampu.

http://fatmumslim.com.au/category/photo-a-day-2/

13. EPIC dalykų kaupykla, kur užklydus niekada nebus liūdna.

http://z0r.de/L/z0r-de_1.swf

http://z0r.de/L/z0r-de_1050.swf

14. Sugrįžimas į senas vietas. Atrodo, tokias artimas ir tuo pačiu jau tokias tolimas. Kur dabar, praėjus vos pusmečiui, sugrįždamas jautiesi visiškai kitaip. Kur tave vis dar prisimena ir apgaubia šiluma bei apipila klausimais. Kur norėtųsi sugrįžti kasmet.

15. Naujiena, leidusi keliauti ne tik po tolimus kraštus, bet nuo šiol - ir pažinti savo gimtąja žemę, paklaidžioti po savo vaikystės apylinkes ir ilgai nesilankius namuose pasivaikščioti iki skausmo pažįstamomis gatvėmis bent per internetą.

Išvirkščias tu arba kai siela išeina

Apie neįvykusius susitikimus

Tarp visų atsitiktinumų, kurių kas dieną nutinka, net pačių keisčiausių, kiek susitikimų neįvyksta. Gali kiekvieną savaitę matyti keturis vaikinus iš kaimyninio namo, praeinančius pro tave, diskutuojančius apie religiją ir politiką, pagauti vieno jų žvilgsnį, bet susitikimas taip ir neįvyksta. Galbūt, susitikimas yra tai, kas prasideda žvilgsniu ir įtvirtinama kuo nors panašiu į „atsiprašau...“? Gali stovėti stotelėje stebėdamas dešimtį žmonių, bet po tų žvilgsnių ir vėl niekas neatsitinka. Net jeigu tuo tarpu sugalvoji penkis pirmus pasimatymus su tuo žaviu jaunuoliu prie tvarkaraščių stulpo. Arba įsivaizduoji senelių ant suoliuko gyvenimo istoriją iki mažiausių smulkmenų.

Kita vertus, gali pusę metų susirašinėti su žmogumi kokiame anoniminiame pokalbių puslapyje internete ir žinoti apie jį, atrodo, daugiau negu apie tuos, su kuriais bendrauji realybėje (jeigu, žinoma, jis nepamelavo tau berašydamas – savo vardo, ir apskritai, visko, ką tau kada nors rašė). Bet... susitikimas ir tokiu atveju neįvyksta. Nes, galbūt, tas neužbaigtas, vienas vienintelis žvilgsnis yra kur kas daugiau, negu pusė metų visų tų bejausmių ženklų.

Gali kasdien skaičiuoti praeivius ir nuryti kartėlį dėl visų neįvykusių susitikimų. Kiek jų tiesiog išgaruoja, numiršta pusiaukelėje, nuslopinama, nors, atrodo, dar vienas mažas žingsnelis – ir tavo rankose visas tavo gyvenimas. Bet, dažniausiai tiesiog trūksta vienos, lemtingos, sekundės.

Kaip banalu arba ir vėl apie šventes

Ką gi, ką gi, po ilgų mėnesių neapsireiškimo pagaliau pasirodau su savo niekaip ypatingai neoriginaliu įrašu. Tai padaryti reikėjo jau seniai. Bet kai artėja sesija (ypač patį pirmą kartą), minčių srautai žymiai sumažėja, tiksliau, vis labiau linksta visokių literatūros teorijų kryptin, o ir laiko toms mintims įamžinti ne visada yra. Visgi Kalėdos – puiki proga kelias dienas atsikvėpti prieš neriant į tolimesnius keturis išbandymus, per kuriuos norisi „pernerti“ kaip įmanoma greičiau, kad po jų, tikrosioms atostogoms prasidėjus, galėčiau apdovanoti save pačiais nuostabiausiais dalykais ir pačiomis geriausiomis atostogomis. O dabar prie reikalo.

Šventės yra toks dviprasmis dalykas... Viena vertus – jaukūs pasisėdėjimai šeimos apsupty, dovanos, šiluma ir jaukumas. Kita vertus – perdėm dideli rūpesčiai, skubėjimas, nesaikingas valgymas, etc. Niekada ypatingai nemėgau visų šventinių susibūrimų. Gal dėl to, kad visada norėjosi dar daugiau to jaukumo, šurmulio, daugiau veidų ir balsų. Gal todėl pavydėjau ir vis dar pavydžiu didelėms ir gausioms šeimoms, kurios per šventes susirenka kartu, juk mūsų šeimos ratas mums su broliu suaugus susiaurėjo iki poros šeimos narių. Nors, kuo labiau suaugi, tuo labiau pasikeičia, tarp viso kito, ir požiūris į šias šventes, pats jų šventimas. Šį kartą Kūčios ir Kalėdos buvo palaimingai kitokios.

Visų pirma, tokios ramios ir jaukios, oras sklidinas patiekalų aromatų, o kambarys skendo žvakių liepsnelių šviesoje. Tuomet vakaras po vaišių pavirto ilgais pasišnekučiavimais su mama, tokia pasiilgta ir kaip visad rūpestinga. O, tas palaimingas jausmas susitikti su senais gerais pažįstamais ir, pagaliau, su draugais, kurių nematei pusę metų, kurių (pusės metų), berods, visiškai nebuvo. Rodos, apkabintum ir stovėtum taip visą amžinybę nepaleisdamas. Ir, kaip įprasta, juoko ir pokalbių srautų kupini vakarai. O, kaip pradedi, žmogus, vertinti tas akimirkas, kai jos tampa tokios ribotos. Pagaliau, kaip gera ir vėl būti namie. Miegoti savo lovoje, stebėtis, koks didelis mūsų vonios kambarys palyginus su mūsų nuomojamu butu ir begalė visokių smulkmenų smulkmenėlių. Kažin, galbūt Kalėdos iš tikrųjų yra stebuklingas metas?

Ir tada, kambarinė gėlė pavirs kaktusu. Jokių kompromisų, jokių silpnybių, jokių ypatingų poreikių – tik spygliai.

Ir kuo toliau, tuo labiau aš tampu kambarinė gėlė. Vazonas ilgomis, gležnomis šakelėmis. Ir tos liaunos mano šakelės taip nori įsišaknyti, apsivyti aplink kažką, atsiremti, bet nesuranda. Ir dar visai truputis, ir jos įtrūks. Ir pradės trūkinėti viena po kitos. Ir pagels lapai su tokia ryškia skirtimi per pusę. O oro trūksta. Deguonies, deguonies taip maža. Ji sunaudojama bergždžiom mintim ir praeivių. Ne tų, kurie praeina pro tave neatsigręždami, bet tie, kurie supa – visiškai beprasmiškai tave supa, sustoję nei ilgam, nei visai trumpam. Išnaudoja oro lašelius, gyvybės šaltinėlį, išsekintą, neprisipildantį per nauja.

Kambarinė gėlė nei gyva, nei neegzistuojanti. Dar truputis, ir nuvysiu. Ir karos ir kybos tos nebetrykštančios šakelės. Kambaryje užsikonservavo visos mintys, įrėmintos ir įspraustos į struktūras, darbų sąrašus, pareigas, nesibaigiančius reikalus ir nelaisvę. Tai blogiau už sovietmečio cenzūrą. Tu gali kalbėti, bet... negali. Nei rašyti, nei galvoti. Bandai pašerti minteles, paskutines, kurių dar likę, bet viskas bergždžia. Jos jau nebe žmogaus, jos kambarinės gėlės mintys. Marinuotos aitriosios paprikos, kurios daugiau niekada nebe aistriosios. Gėlė vis labiau ir labiau prijaukinama ir įkalinama tvankaus, anglies dvideginio pripildyto oro dėžutėje. Vazone su tvora aukštesne už planetą. Už Mažojo princo planetą ar už tą naujai atrastą, kurios pavadinimo dar nežinau.

Ir tada, kambarinė gėlė pavirs kaktusu. Jokių kompromisų, jokių silpnybių, jokių ypatingų poreikių – tik spygliai.

Praeities dulkės

Viskas praeina. Keičiasi, tobulėja arba prastėja.

Pasilieka tik senos nuotraukos ant sienos, kažkada mylėti daiktai, statulėlės, begalė smulkmenų ir menkniekių kolekcijos – nuo išvykimo taip ir nepajudintos, apdulkėjusios. Ir baugu prisiliesti – sudrumsti tą tylą. Senuose dienoraščiuose amžinąjį gyvenimą gyveną vos įskaitomos prisiminimų nuotrupos. Dėžėse – lankstinukų ir renginių bilietų šūsnis – kad tik, neduokdie, apie tuos išgyvenimus nepamirštum. Daiktai, mažiau ar daugiau susiję su žmonėmis, primenantys žmones. Tuos, kurie kažkada buvo svarbūs, bet laikui bėgant iš mūsų gyvenimo pasitraukė. Tuos, kurie dabar yra kažkur toli, seniai nekalbinti ir nematyti – bet prisiminimai apie juos sukelia šilčiausių jausmų.

Visa tai atrodo taip apleista ir tolima. Lyg daugiau tai mūsų neliestų. O tie prisiminimai, kuriuos visais būdais buvo taip stengiamasi išsaugoti, kuo toliau, tuo labiau tampa migloti, apgaubti vis tirštėjančio rūko. Ir, atrodo, visa tai tolsta, ir vietos ne tokios, kaip buvo, ir mes jau nebe mes. Svaigios minutės sugeria visa tai ir sulaiko, o tu – kaip svetimas praeivis – toliau žengi tuo keliu, toliau kurdamas istoriją, rinkdamas atvirutes ir užkonservuodamas prisiminimus – žinodamas, kad ir šių išgyvenimų laukia tas pats: gyvenimo lentynos ir vėl bus valomos, ir vėl, ir vėl, ir vėl...

Pieštukų menas