Įprastu žingsniu beidama ji vėl šypsojosi pasauliui. Ir niekas nė nenutuokia, kas dedas jos širdy. Ir ji visai nesislepia už juodų akinių, ji tiesiog džiaugiasi tuo, kas yra.
Kai ji čia atsikraustė, viskas jau nebebuvo taip gerai kaip anksčiau. Kurgi. Juk tėvai išsiskyrė. O atrodo, mūsų šeima visad buvo tokia tvirta... — O, ne ne, taip visai nebuvo. Tik tėvai mokėjo puikiai viską slėpti. Jie niekad nesiaiškino santykių, kai aš buvau namie. Laimė, mama bent jau leidžia matytis su tėčiu. Ir apskritai. Bet, mane tiesiog žudo priežastis, dėl kurios jie išsiskyrė. Mat,— meilės nebėra. Žiūrėk tu ! Meilės, sako, nėra ! Žmonės kartu nugyveno 25-kerius metus ir staiga suprato, kad nėra meilės ! Bet, aišku, mano nuomonės šia tema niekas neklausė.
Maža to, iš didelio miesto persikėlėm į kažkokią provinciją ! Sako, NET miestelis. Mat kaip. Zavalis. Tame miestely. Nei kino jokio nėra. Ir kaip šitie žmonės čia gyvena ??? Nū, gerai. Vėlgi ne viskas taip blogai. Čia išties labai gražu. Aišku, mano mieste irgi buvo be galo gražu. Dėl tokių dalykų tai jau nesiginčijama. Bet ten ne toks grynas oras. Ten tiek mažai vietos... O čia gali eiti kur nori, veikti ką nori. Romantika _pri0t. Susiradau sau vieną tokią ramią vietą. Tiesa, toloka. Pačiam miesto pakrašty. Šalia kažkokio didelio pastato. Vaikų globos namai, atrodo. Kažin. Dar tiksliai čia nesiorientuoju. Žinau kur namai, mokykla ir Maxima. Gal ir draugų čia susirasiu. Jau piršosi kelios dešimtys. Bet mat sako, aš keista. Nebendraujanti. Nū kaip norit. Nesiruošiu pasakotis, kas aš ir kokia aš. Norėsit, patys suprasit. Nesu priešiškai nusiteikusi, bet ir nesiruošiu iškabinti dantų ant smakro ir imituoti, kad man labai smagu ir kad visi jie čia — lygis. Tokia jau aš. Mano pasaulėlis ne visiems.
Toliau.
Gyvenimas nebūtų toks šudinas, jei manęs neišduotų. Bet viskas, ko labiausiai bijome ar nesitikime, būtinai kada ima, ir išsipildo. Susipažinau čia su vienu tipeliu. Pasirodė visai mielas. PASIRODĖ. Visą mėnesį iš kailio nėrėsi, vos sau sprando nenusisuko, norėjęs mane pakabinti. Mat su draugais susilažino. Aha, ne ant tos užpuolei. Šiaip jis buvo visai įdomus, bet nė į draugus man netiko. Matėsi, kad jis kažkoks dirbtinas. O ekstrasensams juolab. Man reikia kitokio žmogaus. Nuplaukusio. Savotiško. Nenormalaus visa galva. Kar0čė, kep Deima sakė,— prie meno. Tiesiog. Visgi vėl, ne viskas taip prastai. Juk Deima liko. Kažkur už 70-niasdešimties kilometrų, bet ne esmė.
Nū, jau čia kep pusmetis. Normaliai. Pripratau. Gal ir gerai. Čia galiu būti sau atvira. Draugės taip ir neradau. Aišku, pažįstamų turiu, bet tai tiek. O gal ir gerai. Mama susidėjo su kažkokiu nezgrabaila. Jis mane traktuoja labai gerai, bet man jis vis tiek nepatinka. Kažin. O ir neturėtų. Yra kep yra.
Svarbiausia,— aš vis tiek kažkodėl laiminga. Gal todėl, kad pradedu mėgti šitą vietą. Kad pagaliau susiradau ramybę ir atradau pačią save. Baigiu rašyt savo nelemtą knygą, kuriai gyvendama ten visad buvau per daug užimta. Ir šiaip, esu laimingas žmogus.
Ir nepaisant visko, ji vėl šypsojosi pasauliui.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą