Jis jau turėtų išvažiuoti. Nes man vėl viskas gerai. Ir jau pabodo vaidinti, kad tie vieninteliai išties egzistuoja. Jau nereik valyti ašarų ir tiesiog būti šalia. Ir taip visada. Kai padarome tiek daug, jau esame nereikalingi. Ir kiti. Kai padaro už mus visą juodą darbą, praranda savo mums vertę. Su jais jau nebeįdomu tiesiog sėdėti ir tylėti. Justi saulę, ar sniegą ant skruostų, galvoti tą patį, matyti vienodą pasaulį. Ir taip visada. Ateina nauji — senų jau nebereikia. Kaip drabužiai. O kai nauji, pasirodo, visai nėra pasiruošę dėl mūsų viskam, vėl sugrįžtame pas senus. Ir jie mus priima. Nes jie tikri. Jie mūsų laukia visada. Ir atleidžia viską. Juk jie tirki. Tik suprantame mes tą gan vėlai. Kai jiems nusibosta laukti, ir gyventi už mus. Arba jie patys susikrauna, ir išvažiuoja. Ir man taip nutiko. Bet, pati nežinau. Jau kurį kartą galvoju, kad Jam jau laikas. Bet taip negali būti. Nes aš kasdien abejoju Jais. Nes kasdien yra vis kitaip. Net jei atrodo, kad viskas pagaliau gerai, taip nėra. Kažkas būtinai turi nutikti. Ir vėl, ateina nauji — senų nebereikia. Tik šį kartą taip elgiuosi ne aš. O vienas mūsų. Mūsų, kurie dar visai neseniai buvo įsitikinę dėl visko, kas dar prieš mus. O dabar viskas ties riba. Ties plona, plona riba. Ir svarbiausia, kad noras, kad viskas būtų kaip anksčiau išties yra. Tik nežinai, kaip viską sutvarkyti. Juk negali kaip nors pasielgti už kitus žmones. Net jei Jie tau labai artimi. Buvo. Dar visai neseniai. Ir nežinau, kodėl visad, pakrypus temai apie draugus, savuosius visąlaik užstoju, jei tik dėl jų visąlaik susimąstau, abejoju ir kenčiu. Kad viskas kažkada baigsis. Kad baigsis visai tuoj. O tu taip nori, bet nieko negali pakeisti.Bet, kad ir kaip bebūtų, vis tiek nenustoju laukti. Ir gyventi už juos. Juk aš tikra. Visada esu tikra. Gal dėl to ir kyla tiek bėdų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą