Turiu didžiausią ir kvailiausią šiam pasauly svajonę. Kad 2012 metais iš tiesų būtų pasaulio pabaiga. Ir kad jau dabar žinočiau apie tai. Tik aš, viena. Tada galėčiau įgyvendinti kitą savo svajonę. Didžiausią savo norą. Didesnį už gyvenimą. Net jei žinočiau, kad per tai reiktų atsisveikinti su savo gražiom dienom, vis vien šio noro neatsisakyčiau. Tada galėčiau leistis į savo Didįjį Nuotykį. Žinoma, nieko nebūna pilnai su kaupu, tad ir čia keblumų yra. Reiktų pakankamai nemažai pinigų, nes visgi noriu keliauti civilizuotai. Ir dar, kadangi dar nesulaukiau pilnametystės, reiktų dar ir kelionės draugą susirasti. Bet visa tai šlamštas, nes jau dabar turbūt milijoninį kartą leidžiuos į savo Didįjį Nuotykį, nesvarbu, kad tik mintyse. Man nereikia pamatyti viso pasaulio. Man tereikia tik į: Aliaską, Argentiną, Barseloną Ispanijoje, Norvegiją, Peru, Portugaliją, ir dar galbūt Čilę ir Kanadą.
Nuotykį padalyčiau į dvi dalis: Artimasis — trumpas, po kurio dar grįžčiau namo ir Tolimasis — kuris tęstųsi ką ilgiau — iki Kalėdų 2011. Ta prasme, kad tądien jau turėtume būti namuose. Pradėčiau nuo Ispanijos ir Portugalijos. Išvykčiau 2010-taisiais pavasarį. Kadangi į Ameriką nusprendžiau skristi, tad Europą galėsiu apkeliauti ir automobiliu, autobusu ar kad ir pėsčiomis. Taupyti vis tik reikia. Kaip pinigus, taip ir laiką. Daug daiktų nesikraučiau, viską galima nusipirkti kelyje, o mano Kelionės draugas būtų toks pat pakvaišęs dėl gamtos vaikinas kaip ir aš, beje pilnametis — kurį po to įsimylėsiu, kas visai normalu po tiek išgyvenimų. Žinoma, tai bus abipusiška — tataigi, jis ir taip daug daiktų neprisikraus. Su pakeleiviu vaikinu bus patogiau ir saugiau. Taigi, pasigausime keletą mašinų, jeigu pasiseks — vežėčias. Tai bus daug patogiau. O jei dar pasitaikys koks geras vyras už vairo — MES IŠGELBĖTI. Nakvoti ir ten sutilptume. O išsimaudyti šitie vyrukai žino pigių nakvynių. Barselonoje ilgai neužtruktume, dvi naktys, ir užtektų. ( Naktys, kadangi miestas šitas daugiau naktį atgyja. ) Portugalija visgi nemaža šalis, tad pasiliktume kokiom dienom keturiom-penkiom. Po to, kaip ir buvo sutarta, grįšime namo susikrauti visko Didžiajai daliai. Dar nesu visiškai Kelionei pasiruošusi, tad nežinau, kaip ten išsidėsčiusios toje Amerikoje mano svajonių šalys. Bet ne problema, juk savaime aišku, kad prieš tai dar išstudijuotume žemėlapį skersai įstrižai. Ir apskritai, kaip keista bebūtų, pasiimtume su savimi kompiuterį. Juk reiks kur nors perkrauti visas nuotraukas, siųsti žinias namo ir pasitikrinti vietovių kultūrą. Jungtume jį, tik kai būtų būtina. O pakrauti bėdos nebūtų. Palapinę su savimi pasiimtume, bet retkarčiais sustotume nakvynei kokiame "pigiake" , visiem higieniniams ir buitiniams reikalams susitvarkyti.
Nors, manau, visgi pradėtume nuo Argentinos, po to Čilė, Peru. Ten tikrai užtrūktume. Juk apie Peru seniai svajoju. Ir Argentina begalobekrašto žavi savo vaizdais. Kanadą galėtume pasiekti ratuotuoju transportu. Aišku, pakeliui sustodami ir susipažindami su dar kažkuo nauju ir neplanuotu, kadangi važiuoti tikrai labai toli. Bet dar laukia du lėktuvai, tataigi reik taupyt. O ir gyvent dar tiek laiko už kažką reikia. Gal taip ir prabėgtų pirmieji mūsų Didžiojo Nuotykio metai. Ir tai būtų visiškai nepakartojami metai. Vieni iš dviejų geriausių mano gyvenimo metų, kurių pusę jau nukeliavome. Kanadoje ilgai nesilaikytume, juk laukė dar dvi šalys. Svarbiausios. Labiausiai nepakartojamos visų. Nors, nežinau, kas gali būti geriau už tai, ką jau patyrėme ir pamatėme. Nors, tikrai nebuvo taip smagu, kaip dabar mums patiems atrodo, kai viskas užsitrina. Tokiame skurde ir diskomforte niekad nesu gyvenusi, o dar ir savo noru. Didžiausia prabanga buvo besikeičiantys lėktuvai, kurie kainavo daugiau už leistiną viso mėnesio biudžetą. Buvo ir pykčių. Kartais ir pati negalėjau susiprasti, kuris galas mane ištraukė į šitą kvailą ekskursiją po visą pasaulį. Ir kodėl pasirinkau būtent šitas šalis, kurios yra toliausiai nuo mūsų skurdaus Europos centro. Bet su laiku visa tai užsimiršta. Išlieka tik gera, nors ir tai po truputį užsitrina.
Nežinau, kas mane įkvėpė šitai pakvaišusiai svajonei. Seniai žinau, kad žiūriu per kvailus filmus ir per daug į juos gilinuosi. Ir apskritai, galbūt per daug noriu iš gyvenimo. Ir esu pasiruošusi išmest jį laukan, dėl kažkokios kvailos svajonės. Visiškai nevertinu jo, ir nebijau jį palikti, jei tik turiu progą padaryti tai gražiai. Jei ne mano Kelionės draugas, būčiau nušokusi nuo pirmos pasitaikiusios gražios kalvos, nes būtent taip svajoju užbaigti savo jaunas dienas. Bet juk dar ne viskas pasiekta. Norvegiją palikau desertui. Ten galėsiu šokinėt kiek panorėjusi.
Aliaskoje galėtume užtrūkti kad ir pusmetį, bet negalėjome rasti Stebuklingo Autobuso, kuriame gyveno mano mėgstamiausio filmo Into The Wild herojus, o ir mieste gyventi nenorėjome, kadangi ten nėra to, ko čia būtent atvykome. Ir pabaigai pagaliau pasiektume Norvegiją. Paskutinę mano Svajonių Šalį. Ir galbūt tik tada pradėtume vadinti viską atitinkamais vardais ir branginti visa, ką turime, pirmiausia — gyvenimą ir gyvybę. Baigtume jaustis visagaliais ir pradėtume tikėti Dievu ir stebuklais. Ir atiduotume viską už savo svajonę, išskyrus gyvybę. Atiduotume ir prarastume viską, kad taptume kitokiais žmonėmis. Kad pagaliau atrastume save ir visa ką suprastume. Pradėtume viską iš naujo ir pajustume, kad yra kažkas galingiau už mus, dėl ko mes visi čia esame ir turime teisę nuomotis tą mažą žemės plotelį nemokamai ir lankytis didžiuliame Žemės muziejuje įsigijus bilietus tik transportui.
Tai nėra meno kūrinys. Tai veikiau panašu į smulkmenišką didžiausios beprotystės planą. Bet tai viskas, ką jaučiu ir ko trokštu. Ir net jeigu po to nebūtų jokios pasaulio pabaigos, ir sėdėčiau 2 mokslo metus praleidusi, egzaminų neišlaikiusi, su didžiule skola ant sprando, būčiau laimingiausias pasaulio žmogus. Nes ta mintis apie tai, kad turiu galimybę pajusti savo svajonę neturint jokios atsakomybės už tai mane suviliojo, bet taip nebūna. Ir atsakomybę pajusti teks. Tūkstantį kartu kartesnę ir didesnę. Bet visa tai šlamštas, palyginus su tuo, ką pajutau. Kad galiu. Kad aš gyva. Ir kad Dievas sukūrė nuostabų pasaulį, kur už kiekvieno kampo slypi naujas stebuklas ir nauja paslaptis. Ir kad jokia biologija to nesugeba. Ir viskas, ką turime — didžiausia dovana, kad ir turime visai veik nieko. Bet į tai galima pažiūrėti visai kitaip, pasitaikius progai pasijusti laisvam. Nebeslegiamam jokių rūpesčių ir neskubinamam laiko. Ir pagaliau viską galima turėti svajonėse. Nes šita istorija padėjo man pasijusti taip, lyg visa tai iš tikrųjų patyriau.
Laimė tikra tik tada, kai ja yra su kuo pasidalinti.
Ir, pagaliau, GYVENIMAS GRAŽUS. :}
